Naktinė Plaštakė arba Išprievartauti fenomeną

Jauna nugara apglėbia šaltą, naktų išmindžiotą, betono sieną. Smailią raudono aukštakulnio adatą smeigia šalton plyton. Lengvabūdiška plaštaka perbraukia išblukusių plaukų sruogą, prisidega susilanksčiusią cigaretę. Įkvėpia: raudoniu spalvintos lūpos bučiuoja išbalusį filtrą. Iškvėpia: it nuodėmių prisivalgęs drugys išnyra iš kokono, dūmų debesiu išmeta įžadus, tikėjimą ir mintis apie kokybiškesnę ateitį. Kaklą purškia pigiais kvepalais, nakties migloj oro gniužulai maišosi su rūkalų dūmais ir tamsybėmis, skelbiančiomis apie vis artėjantį gašlų, įkaušusių dramblių paradą.

Neryškiai apšviesta žibinto, prie sienos savo senus, pavargusius sparnus glaudžia kita plaštakė. Neužsirūko. Tik laukia, parankėje it invalidą sugyventinį spausdama pigaus ,,šampano“ butelį. Įžuliu žvilgsniu varsto, dar nesuspėjusia atbukti uosle uodžia jaunus, aktyviai plazdančius sparnus. Akimirką veidas mainosi, gal reaguoja į pigių kvepalų dvelksmą.

Raudoniu nubučiuotą nuorūką sviedžia į šalį. Dar kartą perbraukia plaukus. Mąsto apie dramblius, regi, kaip išbadėjusiais vyzdžiais nužvelgia, mintyse nustato kainą, išrengia. PARDUOTA! - kvailu, pajuokiančiu tonu kažkas užstaugia pasąmonėje. Atsimerkia. Kelis kartus mirksi ilgomis blakstienomis, lyg būtų nubudusi skausmingą, sapnų pagailėjusią naktį. Abejingu veidu nužiūri kolegę kitoje pusėje. Ir vis nesugeba suvokti paslaptingos jungties, makabriškos traukos, keisto dramblių ir plaštakių fenomeno.

Vyresnioji visa esybe skleidžia konkurencinį nepasitenkinimą jaunosios pusėn. Minutėlę tvardosi, gniaužia kumščius. Tada arogantiškai atkaukši. Ir stebėtinai mandagiai klausteli:


- Kur tavo moralė, vaikeli?
- Moralė? - atkerta it niekad nepažinusi tokio žodžio.
- Brangute, pažįstu tokias kaip tu: čiulpi nektarą, laižai sudrėkusius syvus ir neimi grynų. Kur tavo  m-o-r-a-l-ė?
- Tuomet, aš neturiu moralės. Na ir..? - taria išlaikydama savo lengvabūdišką pozą.
- Nori pasakyti, tau atsiskaitinėjama romantiškais pasikartojimais, švelniomis sueigomis, o gal nesibaigiančiomis staigmenomis? - pasimetusi savame kūne, karksi it juoda paliegusi varna.
- Aš nenoriu pasakyti. Man tiesiog patinka...
- Mieloji, tu juk naktinė plaštakė, o mes skraidžiojam tik naktimis ir mirštame tik už grynus, - išsiriečia it priešmirtinio mėšlungio sutraukta kalė.
- Tai mano suknistas plazdėjimas. Be moralės. Tau juk neturėtų rūpėti. Atsiknisk! - išlieja kupina drąsos, nusiteikusi kovai dėl išlikimo. Dėl plazdėjimo.
- Žinoma, nerūpi, - apsimeta nejautria. - Bet būdama nemokama, atimi mokamus šansus iš mūsų - kitų plaštakių. Negalime skraidyti sau laisvos ir traukti patinus ir patinėlius, suteikdamos 100% nuolaidą. Ar supranti, vaikeli? - paskutinį žodį taria pabrėždama, tarsi menkindama jos jaunystę prieš savo patirtį, skersai išilgai išvagotą raukšlių.
- Negalite? Nepatinka? Išskriskite.
     
- O tu iš tikrųjų... neturi m-o-r-a-l-ė-s.


Plaštakės išsiskiria. Viena, jaunesnioji, lengvabūdiškai nuplasnoja nakties žibinto link, pasiruošia laukti. Kita plasnoja lėtai, aplink kaklą apvyniotas boa smaugia, o rankoje laikomas pigaus ,,šampano” butelis dūžta ir išsilieja, apsvaigindamas senojo miesto grindinį. Ji tik krūpteli, rūgteli ir nebeskrisdama, tik kraipydama savo storą užpakalį, sliūkina tolyn. Mėginimas išskristi - po truputį lydosi, tirpsta, šalin numeta pigias drapanas ir nebereikalingus sintetinius lobius... Tebesigirdi tik bjaurių aukštakulnių nerangus, girtas kaukšėjimas senamiesčio grindiniu...


Naktinio žibinto valdovė - taip raudoniu išbučiuotas portugalas vadino jaunąją plaštakę. Mėgaudamasi prisimena. Užsirūko. Į minčių stalčius dėlioja realybės akligatvius, mezga svajones. Tik mintys apie dramblius ir plaštakes vis nepalieka šviežio, giliu intelektu nežaboto jos proto.

- Fenomenas nesileidžia išprievartaujamas. Dar turiu laukti. Įvaryti jį į savo pačios kūną, suspausti tarp šlaunų. Elgsiuosi apdairiai. Švelniai - lyg laukdama saulėlydžio. Neužmerkti akių. Neužmerkti. - pusbalsiu šnabždėjo nakčiai. - Turiu laukti.

Ją prievartaudavo nuolat. Mama sakė, kad tai jos pašaukimas. Bet plaštakė niekad nenorėjo būti prievartaujama, jos akys degė paslaptimi, muzikoje skambėjo ugnis, delnuose nuolat slėpėsi aistringas troškimas - Išprievartauti Fenomeną. Ir ji išprievartaus. Ji žino. Tik ne šiąnakt.


Šiąnakt ji laimėjo kovą dėl išlikimo.
Dėl plazdėjimo.


Naktinės plaštakės taip pat patenka į dangų. Ir nieko čia stebėtino. Tik į liftą jų niekas nepriima – turi kabarotis pačios, ne Dievo, bet aukštakulnių pagalba.