Angličianka

Baigiu visus darbus, paskambinu draugei, greitai nubėgu pas kosmetologę. Namuose ilgai staipausi prieš veidrodį, atidžiai renkuosi drabužius – juk vakaras neeilinis. Veidrodėli, veidrodėli... Atrodau puikiai. Na, beveik puikiai. Tarkim nesimato užvakar išdygusio spuogo, makiažas padarytas profesionaliai (velnias, pešiojo ta karvė antakius, o va, vieną plaukelį paliko šone...kur pincetas?!).
- Sveika.
- Na, labas, - sakau senai matytai draugei. – Atrodai nuostabiai! – apsimetu nepastebinti nederančios prie kostiumėlio palaidinės.
- Tai ką, varom? – koketiškai primerkia akį ši.
- Varom. Į trasą! Senokai mes „per bernus“ nėjom...
Klube groja muzika, kurios mes nesuprantam (pasenom, ar ką?). Bet, norėdamos „įsipiešti“, linguojam į taktą, apsimesdamos, kad mus „veža“.
- Ką gersi?
- Gal... gal arbatos, - sutrinku.
- Nu, tu visai nuo tos savo mokyklos pavažiavai. Arbatos "kabake", į kurį bernų atėjom kabinti?! Čia juk ne tavo mokinukai aplink! – piktinasi draugė. – Tekilos! – sušunka barmenui. - Dvi!
- Sunku man atsipalaiduoti. Suprask, mane jau keli metai supa vien vaikai, dar nesusiformavusios asmenybės. O aš turiu jiems kažką įskiepyti, - teisinuosi. – Kad būtų...
- Ša! – nutraukia mane draugelka. – Šimtą metų nesimatėm, senus gerus laikus prisiminti atėjom, o tu – vaikai, darbas, mokykla... Sakiau tau, eik dirbti vertėja, kaip aš, tai ne, pedagogė mat atsirado. Pašaukimas tikrasis. Įkalk.
Senokai gėriau. Tekila iškart sušildo kūną. Bet protas dar įsitempęs. Kontrolinių nepatikrinau. Reikės savaitgalį padirbėti. Ir ko aš čia atsivilkau?
- Na, kalam.
- Aha..., - įsisiurbiu į citriną.
- Žiūrėk, va, ten. Kur tu žiūri? Ten gi. Na, kaip? Jie į mus jau senokai spokso.
- Visai nieko, - abejingai atsakau. – Ar ne per jauni jie mums?
- Oi žiūrėk, žiūrėk, eina. Prie baro. O koks užpakaliukas... Viskas. Imam šituos. Kaip tau jis? Nieko? O jo draugas? Gerai. Man šitas, tau jo draugelis. Atsistojo. O... koks jis aukštas. Na ,tai ką? – čiauška kaip šarka draugė. – Įkalk. Drąsiau bus.
Tekila stipri. Nuovargio ir įtampos nualintos smegenys pagaliau atsipalaidavo.
- Nieko bernai. Tik labai jauni, - sakau.
- Tai varom šokti. Ei, na ko kompleksuoji?
- Kaip?! Mes juos kviesim? – nesuprantu.
- Kvaiša. Einam abi šokti. Aš savajam mirktelsiu eidama pro šalį. Jie patys prieis.
„Nieko sau“  galvoju. „Laikai atėjo. Nuo kada mergos vienos šoka?“ Nuo studijų laikų nebuvau niekur nosies iškišusi. Bandau kraipytis, nieko neišeina, jaudinuosi. Nuo alkoholio svaigsta galva.
- Ko tokia įsitempusi? – klausia draugė. – Oi... Ateina! Šypsokis gi, dura...
- Ar galima pagardinti šį puikų moterų patiekalą vyrišku prieskoniu? – malonus, ramus, šiek tiek prikimęs vyriškas balsas (oi koks balsas...net skruzdėlytės per nugarą nubėga) nutraukia mūsų pokalbį. Atsisuku. Tai jis. Tas aukštas. Šiek tiek neproporcingai ilgos rankos neranda vietos. „Irgi jaudinasi“  nusišypsau.
- Tai jūs nieko prieš? – gal klaidingai, o gal ne suprato jis mano šypseną. – Tai šokam?

Baigiau pedagoginį, anglų kalbą – geografiją. Debiliškas derinys. Visos draugelkos išsilakstė kas kur. Vienos referentėmis, kitos vertėjomis dirbti nuėjo. Ištekėjo, turi mašinas, butus, gerai rengiasi. O aš kas? Pilka pelytė. Mokytoja. Bet nesigailiu, juk apie šią profesiją svajojau nuo pat vaikystės, mano mama, taip pat mokytoja, prisidėjo prie mano pasirinkimo. Ir visai nesijutau pažeminta, kai vietoj išsvajotos anglų kalbos mokytojos vietos gavau pradinę klasę. „Na ir kas, kad baigėt anglų“, - sakė direktorė. - „Džiaukitės, kad nors šitokį darbą Vilniuje gavote. Mokykit kol kas pradinukus. O toliau... toliau žiūrėsim“.
Jau ketveri metai mokau juos. Auginu. Auklėju. Juk aš su jais praleidžiu daugiau laiko nei tėvai. Stengiuosi, tėvai patenkinti, direktorė žadėjo kitais metais auklėjamąją klasę ir „angličiankos“ etatą. Sunku, žinoma, po pradinukų bus su dvyliktokais, bet...

- Tu ką, prisnūdai? – nutraukia mano mintis draugė. – Važiuojam!
- Kas? Kur? Su kuo? – jaučiuosi kaip atsibudusi iš gilaus miego.
- Pas juos. Balius tęsiasi!
Gatvėje drėgna, ką tik lijo. Malonu pasivaikščioti tokiu oru paupiu.  „Velnias, prakeikta tekila“. Viskas sukasi...
- Žiūrėk kokia tačka. Nu krūti bernai, - vėl ji nerimsta. O aš tokia apspangusi.
Namas. Didelis. Ir tas aukštas vaikinas visą laiką šalia. Jo malonus, ramus, prikimęs balsas varo mane iš proto. Galva sukasi, mes šokam. Nemoku...
- Tai atsipalaiduosi ar ne? – šaukia į ausį draugė.
- Atsi... ,– pajuntu jo ranką šiek tiek žemiau juosmens.
Jis labai švelnus. Lėtai, gal net per lėtai sagsto sagą po sagos. Ir vis kalba tuo prikimusiu balsu, jau vien jo klausydama susijaudinu. Akimirką jis sutrinka:
- Nenoriu mylėtis su girta. Ar jauti ką nors? Tu gerai jautiesi?
O jei jis žinotų, ką aš jaučiu. Nuo studijų laikų nesimylėjusi, vos kelis partnerius per visą gyvenimą turėjusi, pasiilgusi švelnumo...aš pasirengusi visam. Tokia preliudija...pasaulis išslysta iš po kojų, galva sukasi jau ne nuo tekilos, o nuo jo...manyje. O kūnas koks, sakėsi esąs krepšininkas. O die...
Ryte aišku pagirios siaubingos. Litras žalios arbatos, dušas. Ir kontroliniai darbai.

- Sveikinu Jus! – sako ginekologė. – Jūs laukiatės.
Pašoku iš siaubo vos nesulaužydama „vertalioto“...

Rugsėjo pirmoji. Pagaliau gavau tai, ko norėjau, apie ką svajojau. Esu „angličianka“. Turiu auklėjamąją klasę. Rimta pedagogė...nėščia. Jau šeštas mėnuo. „Žiūrėsim“ -  pasakė direktorė. - „Kol kas dirbkit. Neturiu kuo jus pakeisti“. Stoviu savo kabinete, laukiu. Jie tuoj ateis. Mano dvyliktokai. “Įdomu, kokią pravardę man priklijuos? Višta...“ nusišypsau.  „Na štai, jie eina“ Bandau sutramdyti jaudulį. Durys atsidaro...
- Labas rytas, mokytoja, - išgirstu malonų, ramų, šiek tiek prikimusį balsą. Per nugarą nubėga skruzdėlytės... – Tai laukiatės?