Septynių spalvų kojinių mergaitė

Ūkavo vėjas. Tikrai taip buvo.

Sėdėjo apsikabinusi kelius ir nužiūrinėjo vilnones kojines. Judino pirštus ir skaičiavo lygiai septynias spalvas. – „Vaivorykštė“- šypsojos. Jokio laiko pojūčio. Nemokėjo skaičiuoti prabėgančio ir jau kadaise prabėgusio laiko ir negalvojo apie esantį ar ateisiantį. Nieko neplanavo ir nemąstė. Tik žinojo.

Laukė ir vėl.

Žinojo. Jis ir vėl ateis. Juk ji jo gyvenimo liudininkė. Tad jis visada ateidavo. Visada tokiu laiku. Kai beveik visada būdavo tamsu. Kai ji nematydama septynių spalvų galėdavo įsivaizduoti kokias tik sugalvodavo. Tada supindavo židinio ugnies geltoną, skaudžiai žalią vijoklio, lipančio vasaromis vis arčiau jos ir mėlyną, žaidusią kadaise į ją žiūrėjusios jaunos moters akyse. Tos jaunos, pasimetusios, išsigandusios, bet laimingos. „Mylima“- tai jis ją šaukdavo.



Nuvaikščiotose dulkių grindyse tipeno mėnesienos šešėliai. Į langus be garso barbeno sniegas.

Susikaupė. Tyliai pravėrė duris. Pažinojo jų girgždesį, bet kiekvieną kartą naujai krūptelėjęs gūždavosi jį išgirdęs. Žinojo, kad niekas nebus pasikeitę. Visas gyvenimo kambarys visiškai toks pat kaip kadaise. Kaip mažytė amžina musė gintaro luite.

Išsitiesė visu ūgiu įkvėpdamas ir liko stovėti. Niekad neidavo vidun giliau - jautės neprašytu svečiu gyvenime, kurio jau nebeturėjo. O viskas taip miela. Neišgyvenama praeitis su išblukusiomis blogybėmis tampa svajone.. Švelniai glostinėjo akimis. Viską iš eilės. Po truputi. Stabtelėdamas ir jausdamas. Jautė kaip kadaise sėdėjo pasirėmęs į tą stalą ir dėliojo žodžius ką jai pasakysiąs jei kada nors dar sutiktų. Svajojo apie tą Bevardę tik akimirkai šmėstelėjusią pro šalį. Jautė, kaip nesurasdamas jos nerado vietos sau ir mindė šitas senas grindis, dabar musėtas milijonais dulkelių, atsirandančių iš niekur ir ten pat grįžtančių. Jautė kaip pagaliau nebegalėjo nusėdėti ant tos lovos laukdamas kada Ją pamatys. Jautė jos akių žvilgsnį tokį, koks jis pagaliau visada buvo čia, šalia jo. Ir visa, kas buvo šiame kambaryje matė ją. Tada kai jos dar čia nė nebuvo, kai buvo ir kai jau nebebuvo ar kai nebėra. Juos matė.

Pasijunta per ilgai užtrukęs ir pavargęs. Per daug prisikvėpavęs praeities. Kaip mažytis vagis slapčia atkeliavęs ir prisirinkęs mažyčių aukso mikroniukų. Niekam bereikalingų, bet širdį slegiančių. Suskubo. Žinojo: užrakinęs tas duris vėl ilgam užrakins ir tuos skaudulius. Kurie tik kartais išvyniojami ir slapukaujant apžiūrimi mintyse, kad skaudintų ir ramintų...

Pasisuko- paskutinį kartą tais metais peržvelgė viską, kad įsimintų ir pamirštų. Viskas lieka čia. Tik minutei. Tik šįkart. Paskubomis bėgantis žvilgsnis užkliūna už mergaitės, su apkabintais keliais. Sekundei šmėsteli Jos žvilgsnio melsvuma. Trinkteli durimis ir išbėga paskubomis drabužiuose slėpdamas mažytį paveiksliuką.

       

O ji jaučiasi laiminga, kad nebereikės jo nuolat laukti. Visada bus šalia. Jo šilumoje. Sumigusia šypsena ir jau visa amžinybę atmerktomis akimis žiūri į vilnones kojines su daugybe atspalvių, bet septyniomis spalvomis. Kaip vaivorykštės, kurios ji niekad nematė, bet girdėjo kalbant.


2005. 12. 19