Tiltas

Oro gurkšnis... Dar vienas, dar vienas ir žemyn.

Kai pradeda zvimbti ausyse, reikia sustoti, nes išnėrus pradeda skaudėti galvą ir kitą kartą nebepanersi taip giliai. Bet dabar tai nebesvarbu.

Po vandeniu garsas pasikeičia. Jis tampa „burbulingas“. „Bul bul“ - tik tamsūs stulpai aplinkui, „bul bul“ - dar vienas yris žemyn ir krūtinė jaučia, kad vanduo žemiau – šaltesnis.

„Viskas, užteks“ - dugnas, smėlis dingstantis ūkanoje, svarbu gerai atsispirti. Ant dugno randa tamsų plokščią apskritimą su baltu šviečiančiu ciferblatu.

Vienas, du, trys - artėja putotas paviršius, kaip kambario lubos, atmušdamos pravažiuojančio automobilio šviesas. Ketvirtas yris, - jis vėl įkvėpia oro ir tuoj pat turi taikyti nuo bangos viršaus įsikibti į nuo šalia senojo tilto pastolio stirksantį virbą, puikiai tarnaujantį vietiniams berniukams kaip laiptelis į pastolio viršų, nuo kurio jau puikiausiai gali peršokti ir ant tilto.

Įsikabinęs viena ranka jaučia, kaip banga vožia jį į pastolį, bet po vandeniu smūgis atrodo švelnus ir visiškai neskauda. Palaukęs, kol vanduo ims nešti atgal į jūrą, Kostas prisitraukia. Vandenyje tai daryti lengva, net jei rankose ir laikai dideliausią žadintuvą, iš kurio teka vanduo, o rodyklės rodo 10 val. 17 minučių.

Nuo tilto persisvėręs į jį paklaikusiomis akimis spokso Evka, kuris, greičiausiai, tik Kostui dingus po vandeniu, suvokė, kad jei tas neišners per dvi minutes, namo jam geriau negrįžti. Evkai prieš akis iškilo vaizdas: stovi jis prie Kosto karsto... Visi stovi šešėlyje, o jis, kaip vienintelis jo pusbrolis ir, galima sakyti, geriausias draugas, aprengtas nauju kostiumu, yra apšviestas žvakių šviesos - pastebimai oriai liūdnas.
Ir nuo savo gerumo jam tiek suspaudė širdį, kad jis vos neapsiašarojo. Didžioji dalis suaugusių žmonių laidotuvėse apsiverkia ne tada, kai kalba apie numirėlį, o tada, kai kalba apie savo gerumą mirties akivaizdoje. Vaikai gi dažniausiai tik vaidina liūdnus. O Evaldas jau buvo beveik suaugęs. Fiziškai jam jau ėmė želti plaukai slaptose vietose, o po lova jis turėjo pasislėpęs labai gražių merginų iškarpų nuogomis krūtimis. Nuotraukas, prieš miegą pasimeldęs, jis bučiuodavo. Visi paauglystėje daro tą patį.

Kostas prisitraukė prie pastolio viršaus ir peršoko ant tilto. Pačiu laiku, nes vėjo gūsis ėmė stumti jį į priešingą pusę. Evaldas pačiupo jį už rankos ir skaudžiai plekštelėjo per nugarą:

- Nebijok, kareivis vaiko nenuskriaus, -Praeinant išgąsčiui jis nebežinojo, kaip džiaugtis.


Evaldas dažnai sugalvodavo ką nors naujo. Šią vasarą jis sugalvojo už močiutės tvoros įkurti gyvūnėlių kapines. Todėl dabar, kiekvieną rytą, pusbroliai išeidavo į žvalgybą ir dažnai iš jos grįždavo su laimikiu, kurį, jei laimikis buvo stambesnis, išdidžiai ant lopetos nešdavo pats Evaldas. Kostui buvo patikima užkasti „klientą“, Evaldui bekrapinant „švęstą“ vandenį. Berniukams tiko viskas: pritrėkštas vabaliukas, kurį po to įdėdavo į degtukų dėžutę; nebenusakomos rūšies paukštis, kurį rado visiškai išdžiūvusį kelio žvyre. O vieną kartą jiems pavyko parsitempti ir palaidoti net kaimynų šunį – bokserį, kurį jie rado netoli - sąvartyne. Tiesa, šuns oda buvo nulupta ir dabar puikavosi ištiesta priešais kaimynų židinį. Paties bokserio gi niekam nereikėjo nei gyvam esant, nei, tuo labiau, kai jis nudvėsė ar buvo užmuštas - koks skirtumas. Tokį neeilinį laimikį reikėjo gerai pažymėti. Tada Evaldui toptelėjo dar viena idėja. Jie pasikvietė dviem metais vyresnę Ramunę iš Žemaičių gatvės, kuri jau buvo priėjusi komunijos, todėl apie laidojimo papročius išmanė daug daugiau nei abu berniukai kartu sudėjus. Palaidojęs su „švęstu vandeniu“ nelaimingą bokserį, Evaldas prižadėjo Ramunei vogtų iš močiutės saldainių, jei ji sukalbės prie kapo poterius už šuns sielą. Ramunė sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir, bepradedant jai giedoti „ Sveika Marija“, iškilmingas pamaldas nutraukė berniukų močiutė, kuri, sėdėdama lauko tualete, išgirdo besimeldžiant vaikus ir, maloniai nustebusi dėl tokio jų dievotumo, atėjo pažiūrėti, kas gi vyksta. Močiutės pasipiktinimui nebuvo ribų:

- Poteriai už šunį? Tėvukas grabe apsiverstų.

Nuosprendis buvo negailestingas - neribotam laikui buvo atidėta kelionė į Salantus, kur jie svajojo praleisti savaitę, besitaškydami Salantoje ir važinėdami pas sergančius gyvūnus su dėde, kuris buvo žinomas apylinkėje veterinaras.

Kostas tylėdamas oriai paėmė ištiestą rankšluostį ir padavė Evkai žadintuvą, kurį įmestą ir turėjo paimti iš dugno. Tas žadintuvas buvo „amžinatilsį“ promočiutės pasididžiavimas, bet berniukai rado jam kitą pritaikymą. Nors senelis yra sakęs, kad su šiuo daiktu galima kalti vinis, berniukai nusprendė, kad ištraukti jį iš didelio gylio, esant juodai vėliavai, yra sumanymas, vertas didesnio dėmesio. Ką gali žinoti, gal tokia paskirtis buvo pradinė laikrodžio išradėjų sumanymo dalis, tik žmonės niekad apie tai nepagalvojo.

Tiesą pasakius, Kostas tiesiog norėjo nors kartą kažką sugalvoti pats. O dėl žadintuvo.... jam buvo įdomu, kaip jausis žadintuvas, kuris buvo jūros dugne. Kostas baudė daiktus, kalbėjosi su jais ir gailėjo visų ir visko aplinkui. Pavyzdžiui, žiemą jis išeidavo anksčiau iš namų ir prie namo kampo, nusiėmęs pirštinę, šildydavo iš betoninės daugiaaukščio sienos išlindusią vinį- kad jai, per tokius šalčius, nors kelias minutes per dieną būtų šilčiau.

Jie abu sėdo ant savo „ereliukų“ ir lenktyniaudami nulėkė prie jūros. Pakeliui Kostas turėjo nusileisti Evkai, nes žinojo, kad jei laimės, Evka ir vėl suras kaip atsikeršyti.

Nemažos bangos jau toli nuo kranto išversdavo savo vidų baltais muilo burbulais, kurie lūžtant jos viršūnei vėl pasislėpdavo bangoje. Eidami aplūžusiu, seniai neremontuotu mediniu Palangos tiltu, toli nuo kranto, abu dar dengė akis nuo pakilusio ir čaižančio veidą smėlio, lendančio į akis ir durstančio odą smulkiais adatos dūriais.

- Esu nėręs ir į tokią, - parodė Kostas pirštu į dideliausią bangą.
Evka tvirčiau užsimaukšlino kepurę su užrašu NP, pratęsė:

- Bet mažiams to daryti nepatariu.
Pamačius bangas, Evkai ėmė nebepatikti Kosto sumanymas. Kostui to pakako.

Jis tik dabar pastebi, kad kojos kruvinos - bangos mestas, jis susipjaustė kojas po vandeniu ant pastolio styrančiomis kriauklėmis.
„Niekalas, o Evkai įspūdį daro“, - pagalvoja.
Bet, prisimena Evkos akis jam išnėrus, todėl vaidina, kad skauda.

Paskubom apsirengęs, peršokęs visus remonutojamo tilto pastolius su perdengtom lentom ir pajutęs tvirtą žemę po kojomis, Evaldas paklausia:

– Ar žinai, ką reiškia žodis „kardamonas“.
Kostas nežino. Bet dabar tai nebesvarbu.

Kostas turi lėktuvą - tikrą seną tarybinį „kukuruzniką“. Moka jį valdyti, bet labai bijo pakilti. Įlipa ir visą laiką spaudo klavišus, užveda ir pavažiuoja, bet jau kelintą kartą, pradėdamas manevrą ir pasiekęs reikiamą greitį į kalną akmenimis grįstoje gatvelėje tarp nuosavų nedidukų namų, sustabdo lėktuvą ir rieda atgal į pakalnę. Tik išlipęs iš lėktuvo pamato Evką ir leidžia jam parodyti, kaip reikia teisingai pakilti. Evka įsėda, užvedęs variklį, pamojuoja, įsibėgėja į kalną ir, vos neužkliudęs elektros laidų, kyla į viršų ir, versdamas lėktuvą per save, apsuka ratą. Kostas jaučia, kaip vien pažiūrėjus, jo pilvo apačioje suspaudžia - net truputėlį supykina, ir jis nežmoniškai užsimano į tualetą. Pakilęs į didelį aukštį, Evka pamojuoja jam ir, palikęs kaboti lėktuvą ore visiems virš galvų, pats iššoka su parašiutu.

- Bet kaip gi taip... - galvoja Kostas, - juk dabar mano eilė.
Lėktuvas kažkodėl kabo jam virš galvos.

- Kaip man dabar į jį įlipti? - klausia šalia nusileidusio Evaldo. O tas šiepdamasis tyli.
Kostas ir pats supranta, kad lėktuvas nukris, kai tik baigsis degalai. Tik jau bus netinkamas pakilti.