Raudonas apskritimas baltame fone

Mano sūnus gimė be žvaigždės: ji nespėjo įsižiebti, kai jis netikėtai gimė. Tą naktį aš miegojau viena didžiulėje sutuoktiniams skirtoje lovoje. Didžiulis per septynis mėnesius spėjęs išsipūsti mano pilvas lėtai judėjo po antklode. Staiga pajutau skausmus pilvo apačioje. Ne iš karto supratau, kad taip beldžiasi sūnus. Jis skubėjo gimti. Skausmai stiprėjo, namų tyla ir tamsa surakino kojas. Baimė grūmojo ir liepė likti lovoje. Tik noras padėti sūnui buvo stipresnis. Lipau, skubėjau, ieškojau, ruošiausi. Jau greitai. Susiriečiau į kamuoliuką.
  Rausvas pavargęs kūnas tysojo raudono apskritimo centre. Kraujo balutės telkšojo visur: pataluose, ant grindų, kilimų ir vonios dugne. Skausmai pasidavė instinktui ir motiniškajai prigimčiai.  Taip pagimdžiau pati. Viena. Namuose. Sutuoktiniams skirtoje, baltais apklotais išpuoštoje lovoje.
  Prausiau savo sūnų drungname vandenyje, kruopščiai išvalydama visas gležno kūnelio ertmes. Vysčiau, išvysčiau, rengiau ir vėl nurengiau. Sūnus nerimo, kaito. Supančiotas tomis audeklo gijomis jis rangėsi tvirtame motiniškos meilės kupiname glėbyje. Spaudžiau sūnų prie krūtinės tol, kol nertos antklodėlės raštai įsispaudė į minkštutę kūdikišką odelę. Kamšiau, klosčiau, sūpavau nervingai linguodama pirmyn ir atgal. Jis verkė, klykė, netrukus pradėjo žviegti. Kol netikėtai nutilo. Įnirtis pasitraukė, palikdamas suglebusį kūnelį. Pro užmerktų akelių vokus prasisunkė ašaros.
  - Pasigailėk, Viešpatie, - pusbalsiu kreipiausi į vienintelį, galėjusį padėti, - pasigailėk jo.
  Sūnus vėso. Odelė balo, tvirtai sugniaužti kumščiukai atsileido, kojytės lėtai išsitiesė. Sūnelis nebeverkė ir vos vos kvėpavo. Kvėpavo.
  Surinkusi kruvinus apklotus, paklodes ir vystyklus susukau viską į didelį apvalų gniutulą ir padėjau jį viduryje baltais patalais nuklotos plačios jungtuvių proga padovanotos  lovos. Jaunavedžiams ji turėjo būti meilės ir aistros, tylių glamonių ir šnabždesių paslaptis sauganti tvirtovė. Dabar jos viduryje pūpsojo kruvinas dėmėtas sviedinys. Tvirtovės siena pramušta.
  Netrukus raudonąjį sviedinį apsupo pastelinėmis spalvomis išmarginta kūdikiškų rūbelių girlianda. Traukiau juos iš spintų, stalčių, plėšiau pakuotes ir kaspinais aprištus dovanų paketus. Viską nešiau ir kroviau lovos viduryje. Nenorėjau nieko, kas būtų parinkta, paruošta ir sukrauta iš anksto. Kam reikalinga praeitis naujai užgimusiai gyvybei?
  Šliūkšt šliūkšt. Kambaryje pasklido degaus židinių skysčio kvapas. Čekšt ir visa tvirtovė paskendo liepsnose. Juodi dūmų ratilai kilo į viršų. Lubose virš jaunavedžių lovos suspindo juoda aureolė. Pakėliau nuo grindų atvėsusį sūnaus kūnelį, priglaudžiau prie įkaitusio savo kūno. Norėjau, kad jam būtų šilta. Norėjau žvaigždei nusiųsti signalą, kad metas įsižiebti.
  Viduje darėsi per karšta. Tvirtai prie krūtinės prispaudusi sūnų  ir susisupusi į skaisčiai raudoną vilnonę antklodę išėjau į kiemą. Mus pasitiko Arktikos naktis. Čia žiemos atšiaurios ir nesvetingos žmogui. Šaltis, kaustantis kvėpavimą, juodumoje paskendęs dangus, kaitrios liepsnos, besiskverbiančios pro namo langus. Žvaigždė, gyvenanti ten, aukštybėse, turėjo pamatyti šį iš žemės siųstą signalą, kur didelis raudonas vilnonis gniutulas stovėjo sniege ir slėpė dvi vos alsuojančias gyvybes. Įsižiebk. Greičiau. Kol jis dar gyvas. Žmogus negali be žvaigždės.