Šypsokitės- tuoj išskris paukščiukas

Jis mėgo stebėti žmonių veidus, jų elgseną, visuomet įžvelgdamas kažką nuostabaus, dar nepatirto, neatrasto. Ta atradimo akimirka būdavo kupina neapsakomo džiugesio. Visa tai palydėdavo tylus spragtelėjimas ir ryškus šviesos blyksnis.
  Simonas buvo fotografas. Jis visuomet išliks mano atmintyje toks, kakį jį pamačiau pirmąjį kartą. Tai buvo keistai besišypsantis vyriškis su nutrinta mėlyna striuke ir ant akių užmaukšlinta kepure. Jo lėta eisena buvo kupina nenusakomos energijos. Mintyse dar kartą peržvelgiu jo portretą. Žvilgsnis savaime užkliūva už fotoaparato, kabančio ant jo kaklo... Simas man nuolatos kartodavo, kad tai jo akys, jo langas į pasaulį. Jis man dažnai pasakodavo apie jausmus, kurie jį užplūsta, kai į rankas paima senutį „Practica“, nukreipa fotoobjektyvą, spragteli mygtuką.  „Regis, kad pakylu nuo žemės, žinodamas, kad galiu savotiškai sustabdyti laiką. Nieko nėra nuostabiau už sustabdytą akimirką“, - sakydavo jis.
Žmonės būdavo laimingi, laukdami, kol iš fotoaparato išskris paukščiukas. O ir pats Simas buvo patenkintas, nes žinojo, kad kartu su tuo paukšteliu jis žmonėms kas kartą padovanoja ir dalelę savęs.
  Simas žavėjosi senatve. Jis prieštaraudavo tam, kad seni žmonės būtų laikomi nereikalingais visuomenėje. Savo nuotraukose  jis paprastai, bet taikliai mokėjo parodyti išmintingumo bei gyvenimo patirties grožį. Neapsakomas jausmas apima, kai nuotraukoje įžiūri raukšles, žilus plaukus ir akis, kuriose dar žiba charizmatiška ugnelė.
  Simas dažnai seną žmogų lygindavo su upe. Ir jis pats troško sulaukti gilios senatvės. Visą gyvenimą dirbo, siekdamas savo nuotaraukose atspindėti žmonių esybę, jausmus, mintis. Norėjo paskutinę savo gyvenimo dieną žinoti, kad atliko paregą, kurią sugalvojo jis pats.
  Prieš kelias dienas Simas man pasakojo, kad ruošiasi į kažkokią tolimą kelionę baltu lėktuvėliu. Dar pasakojo, kad gydytojai (taipogi balti) jam uždraudė fotografuoti, o tiksliau ryškinti nuotraukas, esą chemikalai, su kuriais jis dirba, kenkia jo plaučiams. Kreivai šyptelėjęs jis paprašė, kad nubėgčiau į virtuvę ir sutepčiau jam sumuštinį. Padariau kaip lieptas. Tik, kai grįžau, Simas jau buvo išskridęs.
Dabar aš stoviu fotolaboratorijoje, pasilipęs ant taburetės, nes kol kas dar esu mažas, ir ryškinu nuotraukas. Lengviau man bus, kai paaugsiu.  Mane gaubia dulsva raudona šviesa. Pamažu ant fotopopieriaus išryškėja akys, apsuptos smulkių raukšlelių tinklu. Vėliau lūpos ir kakta, kur buvo įsirėžusios kelios raukšlės, veikiau atsiradusios ne nuo senatvės, o nuo keistos šypsenos. Į akis krito ir ugniniai plaukai, kurie styrojo į visas puses iš po šiek  tiek perdidelės kepurės. Šiam žmogui nebuvo lemta pasenti... Hm, tik ar nepasibaigė baltojo lėktuvėlio degalai?..