5 val. ryto

5 val. ryto... pakilo vėjas... puldinėdamas į visas puses ir nežinodamas ko nusitverti, jis pasimetė... staiga miglotą žvilgsnį patraukė praviras langas... kodėl jis praviras? Kodėl kažkas nemiega? O gal tas langas buvo praviras pernakt?
... vėjas tyliai klebeno langą... bandė prakalbinti, kodėl niekas juo nesirūpina... langas tylėjo atkakliai, kol tyla peraugo į beprasmį išdidumą...
... perkreipęs savo įžūliai besišypsantį veidą, vėjas įsiveržė į kambarį... nesukliudė net išdidumas, paliko likimo valiai nustebusį ir beklebetuojantį langą...
Be kvietimo  įlėkęs į kambarį, jis kažko ieškojo, ieškojo paslapties, lango tylėjimo priežasties...
Kambarys atrodė lyg būtų nacionalinio muziejaus dalis: visi daiktai buvo savo vietose, nieko nereikalingo... kukli raudonmedžio spinta buvo puošniausias baldas kambaryje, joje sudėlioti įvairūs smulkūs dalykėliai, tikriausiai suvenyrai iš tolimųjų kraštų. Čia buvo labai daug figūrėlių, ne tik gyvūnų, bet ir personažų iš vaikams pamėgtų filmukų. Atokiausioje spintos vietoje buvo padėtas didelis albumas. Iš jo išdavikiškai kyšojo didelė, retro stiliaus nuotrauka... kodėl ji neįrėminta? O kodėl, po velnių, viskas turi būti įrėminta? Kodėl negali šiaip sau gulėti albume, ir visai nieko nereiškia, kad ji kaip paleistuvė išlindusi...
... šiame kambaryje nebuvo daugiau jokių nuotraukų... vėjas aplėkė ir apžiūrėjo visas keturias sienas, praslydo rašomojo stalo paviršiumi, apnaršė visas kerteles, kur tik galėtų būti nuotraukų... NIEKO... Įniršęs stabtelėjo ir susimąstė... paprastai žmonės tikrai turi nuotraukų, kodėl šitie kitokie? Tikriausiai jie turėtų būti labai laimingi. Neskaičiuoti laimės akimirkų nuotraukų skaičiumi tikrai sudėtinga.

O galėjo būti ir kitaip...

... po stalu, pačiame atokiausiame kampelyje, vėjas pamatė kažką boluojant... prisėlino... susikaupė ir pažvelgė... pažvelgė giliai giliai, turbūt joks žmogus nebūtų atlaikęs to žvilgsnio, tačiau tame popieriaus lape užfiksuotos žmogaus akys nenusileido, jo akyse spindėjo meilė ir begalinis švelnumas – ant rankų vyras laikė ką tik gimusį sūnų... nebylus kūdikio žvilgsnis...

„ – Sesele, ar galiu pamatyti savo žmoną?.. savo sūnų?..
- Palaukite minutėlę...
- Daktare, kodėl aš negaliu pamatyti savo žmonos?
- Suprantate... suprantate, man sunku tai pasakyti, bet... bet Jūsų žmona mirė...
- Ne, negali būti... sūnus...
- Jūs galite aplankyti savo sūnų, tačiau...
- Kas dar?
- Jis gimė aklas... labai apgailestauju, geros Jums dienos...“

Nenoriu nieko matyti, nenoriu nieko, palikit mane vieną!

... sūnus paveldėjo motinos akis... dideles smaragdines akis...

Vėjas krūptelėjo... jis nepastebėjo tik vieno – kambaryje jis buvo ne vienas...
Ramus jauno vyro siluetas buvo palinkęs ties fortepijonu... dervos spalva kontrastingai derėjo prie perlų baltumo... kaulėti pirštai lietė klavišus, veidas buvo ramus, smaragdinės akys žvelgė kažkur į tolį... tik smilkinys nervingai trūkčiojo... išdavikas!

...pirmą kartą jis lietė fortepijoną, pirmą kartą... norėjo pajusti motiną... juk tiek kartų jos čia buvo sėdėta... niekas nesėdo po to, kai... gal dar likęs jos kvepalų aromatas?.. širdis, atrodė, tuoj iššoks...

Tylą suvirpino muzikos garsas...
RE!..
Do you REmember the last song?


2000 spalis