Lovliai tarp žmonių – 6

6. Pinčius virsta Pranu
Kai po sutartų dviejų savaičių, pasiėmę burtų lazdelę, senelis ir Mantas nuvažiavo aplankyti išoperuoto mažojo Pinčiuko, juos pasitiko plačiai besišypsantis ir patenkintas gydytojas:
– Viskas kuo puikiausiai, viskas kuo geriausiai. Mane tiesiog, kaip ir visa kita šioje istorijoje, pritrenkė to vaikelio gajumas ir nepaprasta gyvybinė energija. Žinokit, po dešimties dienų, jo kojų kaulai ir oda bei raumenys taip sugijo ir suaugo, susireguliavo jų mityba, kad dabar ir akylai žiūrėdamas nebepasakysi, kad jis kada buvo operuotas. Pasisekė ir plaukus, ir uodegą pašalinti, o pridegintų ragų vietoje atsiradusios duobutės jau sugijo ir net šašeliai nukrito... Šiandien savo pacientą atsiimsite sveiką, išgydytą, paverstą tikru džentelmenu, kuriuo galėsit džiaugtis ir didžiuotis...
– Esame jums be galo dėkingi ir norėdami, kad tas dėkingumas būtų tikras, atvežėme jums dar kelioliką auksinių monetų.
Mantas tuoj pat įdėjo gydytojui į kišenę maišiuką su auksu.
– Nieko nebereikėjo, jūs ir taip su kaupu esate man ir mano ligoninės seselėms atsilyginę...
– Už gerą darbą ir turi būti su geru kaupu ir tai nėra nė kiek perdaug... – nuramino chirurgą senelis. Ir dar pasakė:
– Kas tie pinigai, kai lygini juos su kasdieniniu žmogaus gyvenimu. Galima sakyti niekas. O jei negali dorai paeiti, ar kas nors tave erzina, tai gyvendamas junti kiekvieną minutę ir visą gyvenimą. Buvęs Pinčius iš šių nelaimių išlaisvintas.
Chirurgas buvo tikrai geros širdies ir kultūringas žmogus, nes nedelsdamas išėmė po keletą auksinių pinigėlių ir įteikė Pinčių prižiūrėjusioms seselėms.
– Jūs tikrai esate doras ir sąžiningas, nes, kiek teko girdėti, nedaug mūsų žemėje beliko tokių gydytojų, kurie dalintųsi uždarbį su seselėm. Kas įkrenta į dabartinio gydytojo kišenę, skaityk, kaip į prarają – niekas kitas tų pinigų jau neberas, nebepačiupinės, nebegalės matyti...
– Kitaip negalima, – nepasidavė chirurgas, – juk jos vargo nemažiau už mane, nesitraukė nuo vaikiuko nei dieną, nei naktį...
– Na, gerai, – po trumpos pauzės vėl prakalbo senelis, – veskite mus pas tą mažylį, norime ir mes pasidžiaugti jūsų darbu.
Mažasis Pinčiukas jau lakstė ir šūkavo su kitais begyjančiais ligoniais. Jis, kaip ir kiti vaikai, avėjo mažomis šlepetaitėmis, ant jo rankų ir veidelio nesimatė nė vieno plaukelio, galvos priekyje matėsi du nelygumai – tai buvusios ragų vietelės, ir užpakaly, kur buvo uodega, taip pat nebesimatė jokio atsikišimo – ji buvo gražiai nupjauta.
– Mielas daktare, kad nepamirščiau, tikiuosi, jūs nieko, kas atliko nuo mažojo paciento kūno, neišmetėte į šiukšlyną ir galėsite mums išvykstant atiduoti.
– Žinoma, neišmetėm. Viskas supakuota ir išsaugota. Išeinant seselė įteiks. Daug kas elgiasi taip, kaip jūs, mes neprieštaraujame. – tyliai atsakė seneliui chirurgas.
Pinčiukas, pamatęs atvykėlius, sustojo, tarsi prisiminė ir pažino savo žmones ir nebesitraukė nuo jų. Mantas paėmė jį į glėbį ir priglaudė skruostą prie švelnaus veidelio. Jo nė kiek neatstūmė tai, kad tas veidelis buvo juodut juodutėlis. Berniukas savo rankelėm apkabino Mantą ir taip pat kietai prisiglaudė prie jo. Jie abu buvo patenkinti, nes pasijuto tarsi iš naujo suradę vienas kitą.
– Na, man regis, kad mūsų reikalai sutvarkyti, aš turiu eiti prie kitų pacientų, kurie nekantraudami laukia mano rankų. Seselės sutvarkys visus likusius formalumus ir išleis jus. Berniukui jokių vaistų nereikia, jis jau yra visiškai pasveikęs. Tai sakau, viso geriausio, o ne iki pasimatant. Sako, kad geriau yra, kai žmonėms, išėjusiems iš mūsų apartamentų, niekada į juos nebereikia begrįžti...
Senelis ir Mantas atsisveikino su gydytoju paspausdami jam ranką ir nusilenkdami ir netrukus ligoninės keliuku jie visi trys traukė į autobusų stotį. Paskui, kad Pinčiukas labai nepavargtų, Mantas jį pasiėmė ant rankų.
– Pinčiuk, – pirmas prabilo senelis, – kadangi tu pasidarei toks, kaip visi vaikai, mes tave norėtume vadinti Pranuku. Ar tau patinka toks vardas?
– Patinka. Kai jūs sakysit – Pranuk, aš tuoj pat atsiliepsiu arba atbėgsiu pas jus, o jei negalėsiu, tai pasakysiu, kur esu.
– Tai ir gerai, kad taip lengvai susitarėm. Juk tu rimto vardo lig šiol kaip ir neturėjai, o dabar turėsi ir mes visi tave taip vadinsime.
– Gerai, – dar kartą patvirtino juodaodis berniukas.
– Pranuk, ar po operacijos kojelės tau labai skaudėjo? – paklausė Mantas.
– Skaudėjo ir aš visai nebegalėjau paeiti, bet greitai išgijau ir pradėjau lakstyti po palatą ir koridorių. Na taip, kaip ir kiti mano draugai. Mes net nuo kėdės šokinėjome ir man nebeskaudėjo...
– Tai matai, koks tu stiprus ir kaip greitai išgijai, – pasidžiaugė senelis nešdamas rankoje nedidelį iš ligoninės gautą . ryšulį.
Jiems visiems patenkintiems kelias neprailgo, o namuose jų nekantriai laukė Žaliukas, Mėlyniukas ir Juodis.