Giesmė septintiems metams.

Giesmė septintiems metams.
I
Kai šįryt
( naujų metų rytą)
prisidegsiu aš
naują cigaretę
ir pripildysiu aš
savo žalius plaučius
pilko cigaro,
žinau pagalvosiu: vėl.

Vėl rūkau viena,
kaip suknistas pirštas,
kokio senuko,
Septinti metai prieglaudoj gyvenančio
ir Kalėdų proga vis laukiančio,
savo anūkų,
kurių jis neturi,
nes niekada ir neturėjo
vaikų.
Jis neturėjo
motinos
žmonos
dabar neturi 
anūkų.

Septinti metai
nebeturi Kalėdų.

Prieš tai neturėjo-
irgi Kalėdų.
Bet tik septintus metus
(valgydamas žalių
žirnių sriubą)
atsiminė senis
Kalėdas.

II

Šiandien nustebinsiu
aš savo motiną:
neturėsi tu, mama, anūkų.
Nes taip begalvojant
sudegė mano
rytinis cigaras.
Galvojant,
Kad meilė
Panaši į senio
Iš prieglaudos sriubą.

Kad akys jo -
Ne du ežerai.

Kad akys jo-
Žirnių sriuba.

Numesiu nuorūką
ant žalio kilimėlio,
kad išdegintų skylę--
ovalią--
naujų metų proga.