Filosofiniai svaičiojimai apie šviesiuosius ir tamsiuosius

Žmones priimta skirstyti į daugybę tipų – pagal lytį, pagal temperamentus ir charakterius, pagal aktyvumą ir pasyvumą, polinkį bendrauti ir užsidaryti, pagal kraujo grupes ir pan.

O aš šį kartą suskirstysiu žmones į du tipus: tamsiuosius ir šviesiuosius. Pirmieji  turi tamsius plaukus ir (dažniausiai) tamsias akis, o jų kojos, rankos, krūtinės (ir kai kurios kitos kūno vietos) būna pastebimai apžėlę tamsiais gaurais. Antrieji turi šviesius plaukus ir (dažniausiai) šviesias akis, o jų kūnas būna vos pastebimai apaugęs saulėje auksu žibančiais plaukeliais. Pirmieji – kilę iš beždžionių (tai rodo jų plaukuotumas), antrieji – iš undinių (tai rodo jų balta, beveik permatoma oda).

Beje, būna ir tarpinių variantų – šviesiaplaukių rudomis akimis ar itin apžėlusia krūtine ar juodaplaukių šviesiomis akimis ir beveik permatoma plika neapžėlusia krūtine. Tai laikysime išimtimi ar pirmųjų ir antrųjų tipų sumišimu į neaiškią tarpinę būtybę.

Taip jau gamtos surėdyta, kad priešingybės traukia viena kitą. Taigi tamsiuosius traukia šviesieji ir atvirkščiai. Tačiau šių žmonių tipų poreikiai absoliučiai skiriasi. Visų pirma, seksualiniai. Tamsieji (ir kuo tamsesnės odos, plaukių ir akių, tuo labiau) turi didžiulį seksualinį poreikį, šviesieji –  (ir kuo baltesnės odos, šviesesnių palukų ir akių, tuo labiau) menką. Todėl šviesieji turėtų suprasti, kodėl tamsieji dažniausiai susiranda meilužius. O tamsieji turėtų suprasti, kad šviesieji dėl jų seksualinio aktyvumo gali jaustis prievartaujami. Tačiau abi pusės dažniausiai to nesugeba (nenori) suprasti, todėl abi yra nepatenkintos. O net, jei ir suprastų, kaži, ką tai pakeistų? Įsivaizduokite kad vieną pusę atstovauja lėtapėdis šviesus, permatomos odos suomis, o kitą – aktyvus tamsios stiprios odos negras. Gal tuomet suprasite, ką turiu omenyje.

Paprasčiausia išeitis – šviesiesiems draugauti su šviesiaisiais, o tamsiesiems – su tamsiaisiais.  O jei jau labai norisi, kad partneris būtų kitos spalvos, nei tu – paprašyti jo bent persidažyti plaukus ar nusiskusti kojas. Beje, tamsieji vyrai neretai nemėgsta gauruotų moterų kojų, nes patys yra gauruoti. O šviesieji, priešingai, nori, kad jų moterų kojos būtų gauruotos, todėl dievina, kai jos mūvi juodas pėdkelnes (iš tiesų tai pasąmoningai atstoja nesamą ar sunaikintą gauruotumą, tik išauklėtas civilizacijos šviesusis to nesuvoks ir nepripažins).   

Kita išeitis – šviesiesiems ir tamsiesiems kryžmintis ir kęsti kančias vardant to, kad gal jų vaikams bus geriau. Gal pagaliau prisigamins daugiau tarpinių būtybių vidutiniškai šviesiais-tamsiais plaukais ir rudomis akimis? Ir joms nekils tokių problemų kaip tamsiųjų ir šviesiųjų tipams?

Beje, tiesą apie šviesiuosius ir tamsiuosius tipus man padėjo suprasti šviesusis tipas, kariaujantis su savo prigimtimi. Jis pasakė – „tamsiesiems nereikia jokių pastangų, kad patrauktų moters žvilgsnį, jiems tereikia natūraliai šypsotis, jų prigimtinis karštas kūnas atlieka viską už juos. O man, priešingai, sužavėti merginą reikia didžiulių pastangų, turiu išlavinti savo žvilgsnį, šypseną, kūno elastingumą. “

Jį skatino save keisti pavydas tamsiesiems. Ir jam tai pavykdavo. Taigi turiu pripažinti, kad  šviesieji gali išmokti to tamsiųjų prigimtinio viliojimo meno. Tik, ar jie sugeba išugdyti savyje didesnį seksualinį poreikį ? Abejotina, nes net jei psichologiškai ir įsikala tai sau į galvą, visas jų kūnas priešinasi per dažnam aktyvumui.

Jei dabar galvojate, kad visa mano teorija tėra šnipštas, matyt esate jau sugadintas priešingo šviesumo tipo įtakos.

Pasakose tamsieji paprastai atstovauja blogiui, o šviesieji – gėriui. Tai irgi susiję su seksualumu. Nuo krikščionybės laikų padidintas seksualumas laikomas ištvirkimo ir blogio ženklu. O šviesa ir susilaikymas simbolizuoja tyrumą ir dorą. Tačiau tai ne šiaip sau pasakos. Nėra pasakos be tiesos, kaip nėra gando be priežasties.