Sielų žydėjimas

Flegmatiškais įtūpstais vakaras slenka į girią,
Ramu taip, kad, rodos, net Dievo nebuvo nuspręsta.
Mes sėdim gyvenimo skonio aitraus nepatyrę
Ir jaučiam kaip sielose vaikiški žiedlapiai bręsta.

Mums svetimos prarajos, nepakeliui su vienatve,
Jauniems pumpurams dar nė karto nepakenkė šalnos,
Retai kas tesudrumsčia laikino blizgesio gatvę –
Balnojam akimirkas, nors ir per didelis balnas.

Paankstintai trokštam spalvom ryškiaspalvėm pražysti,
Miglotai suvokiam, kad raginti laiko neverta.
Pamilstam karštai, nors krūtinę vos liovėmės žįsti –
Išskleidę lapus užsimirštam, kad žydim tik kartą.