linarautė prie švyturio

prie švyturio po spinduliu kiekvieną naktį
prie švyturio kas vakarą tik lino rauti
nuleidus galvą pasisveikinti per slenkstį
ir vykdyt reikalavimus

pirmyn

po vieną vėl atversti dangui delnus
ir jei tušti bent kišenes iškraustyt

kratyt iš jų naujametinį pažadą nesenti
sapnuotą iki Joninių
užrašomą kasmet
nors vis labiau raukšlėjas rankos

    nuo rytdienos visai kitaip gyvent
    sportuoti
    taip
    per ožį šokti
    kilnot nuo meškerių nutrauktus svarelius
    į kibirus po lašą rinkti rasą
    kuri užtvindė boružių namus

    nuo rytdienos kitaip

ne viskas dar
jei kraustyti tai kraustyt
jei apsivalymas
tai bent be melo sau

tad tenka
ištraukti iš už ančio širdgėlą
tarp smilkalų ir šilko inkščiančią
nes vieniša

nuo šilko skrynios jau neužsidaro
o jis vis plukdomas pro tarpus tarp salų
kur čiabuvių vaikai mažom pėdutėm vaikšto
melsvu vandens stiklu
mojuodami drakonams ant laivagalių

tap tap
kas žingsnis aštrios vėjo adačiukės
ugdytis valią
tap

nelikus vietos šilkas vejamas į kamuolius

tęskim
atgal nuo smulkmenų
prie temos ir esmių

išrauti lauk laukimą

nes dabar
rankos negrąžomos drebulio uostuose
lino žydėjimas mėlynom juostomis
neberamina
tik nusigręžus braukiamos ašaros
siunčiami atvirukai nupiešiant adresus

    aš lauksiu švyturio karaliau
    tu grįši iš už jūrų
    ir jei kitu vardu
    tebus ir šitaip galima
    prieisi
    įpūsi man į lūpas meldų ir gyvenimo
    ir bus sėkmingai pakeistas slaptažodis

bet atvirukai grįžta
nes adresatas nerastas

jau mano miela nebėra ko laukti
jau deginkim linarautės važtaraščius