Vieną dieną Užupyje

Kai skilo iltinis dantis
Nuo kasdieninio lietaus
Kaip skyla grindinio plytelės.
Kai šypsojo juoda kiaurymė
Vietoj seno namo durų.
Kai Užupio angelas, suvokęs,
Esąs nebereikalingas,
Tyliai pasitraukė nuo sosto.
Kai tu beprasmiškai tylėjai,
Manydamas, kad taip tylėti
Gali tik seni draugai.
Tada aš šypsojaus-
Rodžiau tarpą dantyse.
Kas dešimt žingsnių
Šokteldavau aukštyn-
Kiek aš paaugau!
Ir nusispjaut man buvo,
Kad ir vėl tu pavargai tylėti.