Dėl mano liūdesio nekaltas vėjas

Prabėga metai, vasaros saulėtos
Ir vėtros rudenio, ir žiemos baltos.
Čia paskutinės slenka dienos lėtos.
Dėl mano liūdesio jos visiškai nekaltos.

Dėl mano liūdesio nekaltas vėjas,
Dėl mano liūdesio nekaltos tuopos.
Nekaltas žemdirbys sėjėjas
Ir Vilniaus katedra didingo Stuokos.

Kad liūdnas aš, nekaltas niekas,
Nei deivė Afroditė, ir nė Marsas,
Nekaltas ir ankstyvas lengvas sniegas...
Nelaukit, kad iš liūdesio aš karsiuos.

Man liūdna, nes diena jau baigias,
Užmiega vėliavos tvirtovės kuoruos.
Užmigt kartu nuo liūdesio apsvaigus
Vienintelis šiandieną mano noras.