Lovliai tarp žmonių – 3

3. Chirurgas
Kadangi Pinčiaus sužmoginimui tereikėjo nupjauti jo uodegą, ragus, pašalinti gaurus ir nupjovus kanopas prigydyti žmogaus kojų pėdas, tai visi sutarė, kad nuo jo ir reikia pradėti.
Chirurgas, užpiltas iš raganos požemių atsigabentu auksu, pamatęs Pinčių baisiai išplėtė akis, bet nepasakė nė žodžio, nepaprieštaravo nė vienu gestu. Jo išmanymu, būtų baisu, jei tokie turtingi pacientai imtų ir atsisakytų jo paslaugų. Pamačius Pinčių, seselei atsistojo ant galvos visi plaukai ir šiek tiek pakėlė baltą medicinišką jos kepuraitę, o veidą ištiko kelių minučių nustebimo paralyžius. Bet ir jai buvo gerai užmokėta ir, nieko nesakius, tuoj pat prišoko prie Pinčiaus, padėjo jam nusirengti ir atsigulti ant kušetės.
– Taip taip, – tarsi su savimi kalbėjo chirurgas, apžiūrinėdamas tvirtus Pinčiaus ragus, kanopas, kurias prie dubens kaulų rišo stori blauzdos ir šlaunų kaulai, kietą kaulėtą uodegą, kurios pašaknį chirurgas bandė apimti vienos rankos pirštais, bet nieko neišėjo, ji buvo gerokai storesnė. Paskui pakėlė akis į senelį ir, tarsi tarp kitko, tarsi išsakydamas nekaltus ir neįgyvendintus pageidaudamas, tęsė:
– Viskas jau sustabarėję, sukaulėję... O – o, kad taip man jį būtumėt atnešę, kai jis tebebuvo kokių metukų ar dviejų, tada operaciją būčiau taip padaręs, kad po to nebūtų likę jokių žymių, tada viską būčiau padaręs labai gerai... Bet padarysim ir dabar, padarysim ir nė lapė nesulos, kai šis, taip akivaizdžiai velnią primenantis žmogus, išeis iš čia visai kitoks... O šiaip jau toks atvejis, net man, visokių ligonių mačiusiam, labai jau retas ir neįprastas. Per visą mano praktiką, ar nebus pats pirmasis? Šiame kūne susikaupė visa krūva prigimties anachronizmų, kuriuos mums reikės pamažu, žingsnis po žingsnio ištaisyti ir kiek galint pakeisti...
– Jūs pasakėte, kad jei jis būtų vaikas, tai būtų kur kas lengviau?.. – tarsi su neatsargiu klausimu įsiterpė senelis.
– Žinoma, šeimininke, žinoma, bet tai tik chirurgo nekaltos svajonės... Kas praėjo, tai praėjo. Kaip sako, laiko nesugražinsi ir nieko nepakeisi. Padarysim, neabejokit, ir dabar padarysim. Ir padarysim ne bet kaip.
– Malonu, kad neatsisakote ir padėsite pataisyti, ką gamta ir prigimtis taip netikėtai subjaurojo. Tai kada mes galėsim gultis ant jūsų operacijos stalo?
– O, kad ir poryt. Seselė šiandien pat paims kraujo mėginius analizei, ryt ištirsime, o poryt, jei komplikacijų nebus, prašau atvykti iš pat ryto, o po pietų pradėsime pjaustinėti. Pirmiausia, žinoma, nuvalysime nuo kūno visus plaukus, kad operuojant kitas kūno dalis, jie nepatektų į žaizdas ir nesukeltų nereikalingų komplikacijų. Manau, kad po kokio gero mėnesio, na ilgiausiai po dviejų, operavimą baigsime, teliks tik gydymas...
Jie padėkojo chirurgui ir seselei už malonų ir viltingą pokalbį bei gerus pažadus, atsisveikino ir išėjo. Pinčius, kuris pragare buvo ir degintas ugny, ir luptas raudonai įkaitintu spygliuotu rimbu, tas operacijas laikė menkniekiais ir džiaugėsi, kad jau greitai įgys žmogišką išvaizdą ir galės gyventi tarp žmonių nedangstydamas nei užpakalio, kur dabar kadaravo stora ir ilga uodega, nei galvos, ant kurios styrojo du stori ragai. Senelis nebuvo toks laimingas. Jis vis galvojo, ar nebūtų galima kaip nors padaryti, kad Pinčių grąžinti į vaikystės laikus. Juk jie namuose turėjo stebuklingąją lazdelę ir dar kažkokių užburtų ir jam nežinomų daiktų. Bet jis kol kas tylėjo ir prašnekti galvojo tik tada, kai parsigaus namo ir visi penki ramiam pokalbiui susirinks jo kambary.