Galimybių riba

Pilki, aptrupėję laiptai vedė aukštyn, į niekur.
Tiksliau, jie išnyko neįsivaizduojamoje aukštybėje, balsvoje migloje. Sienos, rėminančios laiptų ribas, taip pat stiebėsi į sunkiai suvokiamus aukščius. Viskas čia buvo pastatyta gigantų.
Ir seniai apleista.
Kęstas nustebęs dairėsi po šią vietą – laiptų papėdę, kurioje atsidūrė nežinia kaip ir nežinia kada. Jis tiesiog atsibudo čia po triukšmingos vakaronės, kur linksminosi su dailiomis merginomis, svaiginosi alkoholiu ir narkotikais, o vėliau netgi sugalvojo pašūkauti ant apsaugos vyrukų, kuriems jo būvis pasirodė nelabai priimtinas. Vienas iš jų nutempė jį, nučiupęs už apykaklės prie atsarginio išėjimo, dusyk trinktelėjo į nosį už neklusnumą ir paliko gulėti visą kruviną skersgatvyje. Kaip Holivudiška...
Ir jis net negalvojo šliaužti namo. Tiesiog nuleido galvą ant grindinio ir nusprendė miegoti ten.
O gal tai tebuvo haliucinacijos? Gal narkotikų ir alkoholio poveikis dar nedingo ir jis štai, sapnuoja?
Arba miręs – dingtelėjo kita mintis. Sušalęs ir miręs. O čia – jo pomirtinis pasaulis, kur atsiduria visi mirusieji. Kur tuomet vartai ir senas senis su raktais nuo jų?

Kęstas apžiūrėjo save. Vis dar tas pats kostiumas, apykaklė ištepliota krauju ir purvu, kelnės taip pat ne per švariausios. Kodėl po mirties niekas nepasirūpino jų išplauti?
- Ei! - suriko jis, klausydamasis savo balso aido, tolstančio nesibaigiančiais skliautais, - ar čia yra kas nors?!
Silpnas, vos girdimas trakštelėjimas viršuje, tarsi būtų nukritęs žirnis ant akmeninių grindų. Kažkas silpnai sustuksėjo, garsas šiek tiek išaugo ir – laiptais atšokinėjo mažas akmenukas, tikriausiai kažkur iškritęs iš sienos. Stuktelėjo į grindis paskutinį kartą ir nuriedėjo Kęstui prie kojų. Šis nekantriai paspyrė jį ir patraukė prie laiptų, pasiryžęs žūtbūt surasti šios vietos savininką. Kelio atgal nebuvo, nes laiptų papėdė pasirodė beesantis uždaras akligatvis.
- Alio!!! - subliovė Kęstas neramiu balsu. Jam buvo nejauku šioje didelėje atviroje vietoje, kur nesunkiai galėjai gauti didelės atviros erdvės fobiją. Jis pagalvojo, kad greičiausiai tai bus tų pačių apsauginių darbas – pakrovė miegantį Kęstą į furgoną ir nuvežė kur nors į Vilniaus požemius, kur iki paviršiaus – keli kilometrai. Kas žino, kas dedasi po tuo Vilniumi, lėtai grimztančiu į pelkę? Kokios katakombos jame dar nesurastos?...
Kęstas atsitokėjo paistąs  mintyse nesąmones.
Žinoma, čia ne Vilnius ir ne Vilniaus požemiai. Požemiuose negali būti tiek šviesos, kiek jos buvo čia. Lipdamas laiptais, Kęstas juos matė nušviestus dienos šviesa. Vadinasi, kažkur aukštai, virš šių miglų švietė saulė.
O gal jie nuvežė jį į kitą pasaulio vietą? Pavyzdžiui, į Karnaką Egipte – ten gali egzistuoti tokie laiptai, kurie veda daugybę šimtų metrų po žeme. Egiptiečiai mėgo sau statyti tokias mįsles...
Ir vėl neteisinga išvada. Kokio galo tiems apsauginiams tiek vargti ir gabenti sumuštą Kęstą kažkur į Karnaką? Kad padovanotų nepamirštamą kelionę mainais į sulaužytą nosį? Tuomet galėjo jį palikti viešbutyje, o ne kažkokios duobės dugne...
Kęstas skaičiavo pakopas. Jam buvo įdomu, kiek jų iškirto akmenyje bepročiai, sugalvoję suręsti tokius ilgus laiptus. Jeigu jie būtų nors kiek mąstantys, būtų padarę laiptų aikšteles kas šimtą pakopų ir duris sienose, už kurių būtų vanduo, užkandžiai ir kėdė trumpam poilsiui. Ne, jie tikrai nebuvo genijai. Jie buvo fanatiški laiptelių gamintojai.
Kęstas lipo, lipo ir lipo, skaičiuodamas  nesibaigiančias pakopas, jausdamas nuovargį kojose ir troškulį. Jau buvo suskaičiavęs aštuonis tūkstančius ir tris, kai staiga sustojo, atsisėdo  ir numojo ranka. Nusibodo.
Pažvelgė žemyn ir pakraupo – „laiptinės“ dugno nesimatė. Jis skendėjo visiškai neperregimoje prieblandoje. Aštuoni tūkstančiai ir trys pakopos skausmingo ridenimosi žemyn, jeigu jis paslys arba užsnūdęs nusprūs.
Pažvelgė aukštyn – lygios, dūlančios sienos kilo į sunkiai suvokiamą aukštį, kur tik siauras ruoželis gelsvos šviesos paliktas, kad jis galėtų ką nors matyti. Kiek iki ten? Du ar trys kilometrai?
Kęstas pažvelgė į savo subadytas rankas ir pagalvojo, kad jis tikriausiai gaudo kaifą kur nors ant sofutės. Negali būti tokių aukštų pastatų. Negali būti tokių ilgų laiptų. Jis sapnuoja, ne kitaip...
Kodėl tada negali pabusti iš šio sapno?
Jis stipriai sugnybo ausį, kad pajustų skausmą. Galbūt susapnavo ne tik šitą vietą, bet ir tai, kad jį išmetė iš klubo? Gal jis vis dar viduje, svaiginasi ir flirtuoja su pusnuogėmis gražuolėmis?..
Ausį skaudėjo, bet sapnas nesibaigė. Kęstas atsistojo, priėjo prie sienos ir trinktelėjo kakta į akmenį. Iš akių pasipylė literatūrinės žiežirbos, tačiau sapnas vis dar buvo čia.
- Ei!!! - suriko jis iš visų plaučių. - Ar čia yra kas nors???
- A... a... ya... a... ors?.. – toli nulėkė aidas.
- Išleiskit mane iš čia!!!
- Mae... i... a...
Kęstas nusispjovė ir vėl atsisėdo. Tik dabar pastebėjo langą, kuris buvo maždaug viename aukštyje su juo, tačiau nutolęs per gerus dešimt metrų. Kęstas ir labai norėdamas nebūtų jo pasiekęs – nuo palangės iki pakopos po ja buvo geri keturi metrai. Jis tik pasislinko kiek galima labiau į šoną, kad pamatytų, kas viduje.
Ten buvo tamsa.
Geriau apsidairęs vyrukas pamatė ir daugiau langų. Jie buvo išmėtyti po visą sieną, be jokios regimos tvarkos. Juodos skylės, masyvios palangės ir kažkokie raižiniai po kiekviena iš jų.
Šimtai ar net tūkstančiai mažų langų. Kam jų tiek?
Kęstas atsirėmė į sieną ir užsimerkė, ketindamas nusnūsti. Jis labai norėjo ko nors išgerti, bet kišenės buvo tuščios. Todėl miegas kol kas buvo geriausias gėrimas.



Jis pabudo nežinia kada. Šviesa viršuje buvo tokia pat ryški, kaip ir anksčiau. Niekas nepakito. Kęstas pasirąžė ir staiga pasibaisėjo – neatsargiu kojos judesiu vos nenuspyrė iš kažkur atsiradusios taurės. Ji stovėjo laipteliu žemiau, pilna kažkokio skysčio.
Drebančiomis rankomis Kęstas pastvėrė taurę ir negalvodamas ištuštino ją iki pat dugno. Pusė litro skysčio be jokio pasipriešinimo nukeliavo į jo skrandį ir džiugiai suburbuliavo.
„O jeigu nuodai? “- dingtelėjo pavėluota mintis, bet vyrukas net nekrustelėjo, kad viską išvemtų. Jis laukė efekto.
Skystis maloniai atvėsino vidurius ir suteikė apgaulingą sotumo pojūtį. Tai nebuvo jokia iki šiol pažįstama alkoholinio gėrimo rūšis, o nealkoholinių gėrimų Kęstas beveik nepažinojo. Prisiminė, kad pienas yra baltas, bet koks jo skonis – nebelabai.
Taurė buvo iš geltono metalo, gausiai inkrustuota brangakmeniais ir papuošta smulkiais raižiniais. Be jokios abejonės, verta jo metų uždarbio. Kęstas ją įsidėjo į kišenę, daug nesukdamas galvos dėl teisėto savininko. Apsidairė, tikėdamasis pamatyti tą, kuris atnešė jam išgerti, bet aplinkui buvo tik sienos ir laiptai, laiptai ir sienos...
Jam nieko daugiau nebeliko, kaip tik kopti toliau.
Šviesa priekyje lyg ir paryškėjo, kai suskaičiavo aštuoniolika tūkstančių, penkis šimtus ir šešiasdešimt dvi pakopas. O gal taip tik pasirodė? Kęstas tiksliai nežinojo. Jis lipo toliau, gaudydamas gausiai tekančias seiles. Dusulys kamavo kaip reikiant, o kojos skaudėjo žvėriškai. Atsisukti atgal jis bijojo, nes vaizdas už nugaros buvo panašus į labai negerą sapną. Galinė siena pasiliko taip toli, kad jos beveik nebebuvo matyti, o šoninės sienos su savo mažais langeliais prasidėjo žemai žemai,  juodoje tamsoje ir kilo į ryškią šviesą kažkur aukštai. Blogiausia atrodė tai, kad tas „aukštai“ nė nemanė žemėti.
- Ar čia yra kas nors? - tyliai murmėjo sau panosėje Kęstas. - Atsiliepkit...
Jis kilnojo kojas kaip kokia mašina, sutverta lipti laiptais. Nuobodžiai vienodai – kairę, dešinę, kairę, dešinę, kairę...
Staiga jis kluptelėjo ir vos nenugriuvo. Sekančios pakopos nebuvo.
Kęstas nustebęs pažvelgė į priekį ir vos neapsiverkė – jis pasiekė šių šėtoniškų laiptų pabaigą!

Akmeninėje aikštėje buvo trys įdomūs dalykai.
Pirmas, be jokios abejonės, buvo aukštas, baltas sostas, žėrintis tokia daugybe deimantų, kad Kęstui net širdis apsalo. Tokią daugybę turto jis buvo regėjęs nebent Holivudo filmuose, o savo gyvenime – pirmą kartą. Jeigu ne trečias daiktas, apie kurį pakalbėsime vėliau, jis ko gero būtų puolęs laupyti akmenų iš sosto.
Antras pagal svarbumą daiktas buvo apvalus akmuo (altorius?), apkaltas auksiniais apkaustais, kurie savo ruožtu buvo išmarginti pačiais nuostabiausiais ornamentais. Jeigu ne trečias daiktas, apie kurį pakalbėsime netrukus, Kęstas greičiausiai būtų puolęs jį ritinti nežinia kur, kad tik tas atitektų jam.
Ir pagaliau trečias „daiktas“ – tai buvo senyvas vyras, kuris sėdėjo ant apvaliojo akmens ir stebėjo Kęstą visiškai nesmalsiu žvilgsniu.
- Labas! - šūktelėjo Kęstas, galvodamas apie auksą ir deimantus.
- Sveikas, - linktelėjo senis ir metė ant akmens du kauliukus, kurie nusirideno lygiu paviršiumi, sukdami lanką palei kraštą ir prikaustydami Kęsto dėmesį.
- Trys ir du, - neištvėrė šis, prisiminęs lošimo namus.
Abu kauliukai sustojo, pakibę ant nuskobtų kampų. Abu galėjo nukristi į bet kurias keturias padėtis, tačiau nekrito. Kęstas pirmą kartą pamatė tokias keistas kauliukų padėtis. Kai jis lošdavo, briauna pasitaikydavo taip retai, kad dėl jos niekas nesilažindavo. Netgi nebuvo tokio pasirinkimo. O dabar – abu kauliukai ant kampų? Kažkokia misterija...
- Tu žinai, kur esi? – paklausė jo senis.
- Matyt, po Vilniumi? - spėjo Kęstas.
- Ne po Vilniumi.
- Tada gal Karnake? - spėjo dar kartą, abejodamas tuo – Karnake vargu ar kas kreiptųsi į jį lietuviškai.
- Ir  ne Karnake. Tavo vaizduotė labai nelaki. Pabandyk siekti toliau.
- Na gerai, tada tikriausiai aš Rojuje?
- Šilčiau, bet tu ne Rojuje, - senis ryžtingu mostu susižėrė kauliukus ir atsistojo nuo akmens.
Kęstas staiga pajuto, kaip jį pila šaltas prakaitas. Šilčiau? Vadinasi, jis kažkuriame iš pomirtinių pasaulių? O juk tik pajuokavo...
- P... pragare? – išstenėjo.
- Nėra jokio pragaro, - papurtė galvą senis. - Ir tu nesi miręs, Kęstuti. Tu gyvas ir sveikas, stovi prieš mane su visomis savo bėdomis ir mano taure kišenėje.
- Tai kur aš esu? – baimingai sugniaužė taurę Kęstas.
- Šambaloje, žinoma. Girdėtas pavadinimas?
Kęstas ramiau atsiduso.
- Taip, berods, girdėtas.
- Tai ir yra Šambala, - palinkčiojo senis, pašaipiai šypsodamasis. - Aš tave perkėliau čionai, nes likimo kauliukai nurodė tavo skaičių.
- Mano... ką? O koks tas skaičius?
- Joks. Tu esi Žmogus Be Skaičiaus. Tokie atsiranda beveik kas dvi dienos, tačiau tave spėjau laiku pagauti, kol tavo Be Skaičiaus laikas dar nepraėjo veltui.
Senis vėl metė kauliukus ant akmens ir vėl abu sustojo ant kampų, nenurodydami konkrečių skaičių.
Kęstas pasikrapštė pakaušį nieko nesupratęs.
- Tai ko tada nukėlei mane į laiptų apačią? - pasipiktino jis. - Argi buvo sunku nukelti tiesiai čionai?
- Negalima. Kad gautum prizą, pirma reikia užlipti laiptais.
Jeigu pirma Kęstas nieko nesuprato, tai dabar jo akys godžiai sužibo.
- Prizą? - šūktelėjo jis. - Ko iš anksto nesakei, senas kriene? Kur tas prizas? Aš juk ką tik užlipau tavo laiptais!..
- Prizą gali pasirinkti tik vieną. Tu gali pasilikti sau taurę, kurią radai pakeliui ir keliauti namo, arba tu gali atsisėsti į baltą sostą.
Kęstas nustebęs pažvelgė į sostą, pažvelgė į ištrauktą iš kišenės taurę ir jo pasipiktinimas sulig kiekviena sekunde vis augo.
- O ar galėsiu atsisėdęs į sostą išlupti kelis deimantus? - paklausė jis.
- Deja, negalėsi.
Taigi, dabar Kęstas tikrai pasipiktino. Prizai buvo tokie nesąžiningi! Vargana taurė, už kurią galima paūžti vos mėnesį – kitą, arba pasėdėti deimantiniame soste, iš kurio irgi jokios naudos. O gal užmušti senį ir pasiimti viską?...
- Užmušti manęs nepavyks, - nusišypsojo senis, perskaitęs Kęsto mintis. - Tai aš galiu tave užmušti, tačiau ši vieta negali būti sutepta. Taigi aš tave nudėti galiu nebent kitur. O kol kas pasuk savo smegenis, jaunas žmogau. Tu visiškai jų nenaudoji. Užduok man teisingą klausimą!
- Kodėl aš turiu užduoti tau teisingą klausimą? - piktai atrėžė Kęstas. - Daugiau prizų duosi?
- Hmm... na, tarkime, duosiu. Tai užduok man teisingą klausimą.
Sutrikęs Kęstas nežinojo jokio „teisingo klausimo“. Ir iš viso – pats laikas buvo atsibusti iš šios haliucinacijos. Pats laikas sugriebti už krūtų pupytę ir užlipti ant jos, garsiai klykaujant žiūrovams. Pats laikas išgerti ko nors stipresnio...
- Na gerai, paklausk manęs, kas nutinka žmogui, jam atsisėdus į sostą? – atsiduso senis.
Nagi, žinoma! O va šito jis ir nepaklausė. Kvailys paskutinis! Gal jis dar turi vilties beprotiškai praturtėti?..
- Ir kas gi būna? – paklausė Kęstas.
- Žmogus tampa dievu, - iškilmingai tarė senis, pašaipiai šypsodamasis puse lūpų, kas šiaip nesiderino prie iškilmingo tono. - Visatos gijos susikerta šiame soste. Jeigu tu į jį atsisėsi, visa dieviškoji kūrimo ir griovimo jėga bus tavo.
- Aš būsiu dievas? – nepatikėjo Kęstas.
- Taip, tu būsi. Galėsi turėti visą Visatos auksą. Galėsi išlupti visus deimantus iš visų sostų, jei norėsi. Tačiau pirma tu turi atsisėsti į sostą. Arba gali pasiimti savo taurę ir keliauti namo. Po to mudu niekada nebesusitiksime.
- Jeigu aš tapsiu dievu... - sugalvojo staiga Kęstas, - kas gi nutiks senajam dievui?
- Nėra jokio senojo dievo, - pasakė senis. - Yra tik Palikimas iš Senųjų Laikų ir aš, Palikimo Saugotojas. Aš atiduodu pasaulio gijas žmonėms, kurie neturi skaičiaus. Aš gaudau tuos, kurie netenka savo skaičiaus ir duodu jiems pasirinkti – taurė arba šis sostas. Visi iki šiol pasirinko taures. Galbūt tu būsi kitoks?
Nors Kęstas ir beprotiškai troško turtų, tačiau jis dar neprarado savo smalsumo. Jis pažvelgė į taurę savo rankoje.
- O ši taurė... Kuo ji ypatinga?
- Nuo jos gyvenimas pailgėja  dvigubai, tačiau tik tiek. Kas tau geriau – gyventi ilgiau, ar būti visagaliu?
- Aš būsiu kitoks! - pasipūtė Kęstas ir ryžtingai padėjo taurę ant akmens, galvodamas, kad tapęs Dievu vis tiek ją atgaus. - O ar neskaudės?
- Šiek tiek, - linktelėjo senis. - Bet nesijaudink. Tiems, kurie nori būti kitokie, visada truputį skauda. Po to tu tapsi toks galingas, kad bet koks fizinis skausmas neteks prasmės.
Kęstas apžiūrinėjo sostą, nepastebėdamas, kaip klastingai žybsi senio akys. Jeigu būtų greitai atsisukęs ir pamatęs, greičiausiai būtų pasitraukęs nuo sosto ir pasirinkęs taurę...
Tačiau jis nematė.
Deimantai buvo tokie gražūs, o sosto galia buvo dar gražesnė. Kęstas užkėlė koją ant pakylos, prisilietė prie dieviško daikto ir užritino savo beveik atletišką subinę ant akmeninės įdubos. Atsilošė, pajusdamas nugara nepatogų atlošą.
Nieko.
Kęstas truputį pasikraipė, stengdamasis įsitaisyti patogiau.
- Klausyk, o kodėl niekas nevyksta?
- Tikriausiai atsisėdai tada, kai tvinksnio nėra. Sekundę palauk.
Ir tada jis pajuto tvinksnį...

Žvaigždės, spjaunančios milijonų kilometrų ilgio protuberantus iš savo gelmių...
Supernovos, išsviedžiančios ataušusią materiją į neįsivaizduojamus tolius...
Juodosios žvaigždės, siurbiančios viską, kas gyva ir negyva...
Kvazarai, besisukantys lyg vilkeliai dešimtis ar net šimtus kartų per sekundę ir spjaunantys į visatą nepaprastai stiprių bangų porciją...
Dulkė, atsitrenkianti į žalią lapą kažkurioje planetoje...

Tvinksnis buvo toks stiprus, kad soste iš vargšo Kęsto kūno beliko siauras dūmelis – visa kita dingo, išgaravo, prapuolė be pėdsakų. Tačiau Kęstas vis dar tebebuvo ten, Šambaloje. Jo vargšę sielą užgriuvo visos susikryžiavusios visatos gijos, nešančios impulsus iš visų visatos kampelių. Jos kilstelėjo Kęstą, įmontuodamos jį ten, kur turėjo būti Dievo smegenų vieta.
Impulsai akimirkai sustingo, prisitaikydami prie ką tik atsiradusio kontrolės centro. Gijos persirikiavo pagal naujojo pono sąlygas.
Visos šios procedūros Kęstui pasirodė be galo skausmingos. Jis nebeturėjo kūno, tačiau sielos skausmas buvo toks baisus, kad joks kūnas nebūtų jo išlaikęs. Visi procesai vyko kitoje erdvėje, kitose materijose.
Galop soste susiformavo kitas kūnas, tačiau šis neturėjo stabilaus pavidalo.
Visa Visata buvo suinteresuota jį išlaikyti gyvą. Teisingiau, jis ir buvo visa Visata, ar bent jos atspindys.
- Mama... - sudejavo dievas Kęstas.
- Sveikinu, - tarė senis, kuris stebėjo visą procesą beveik nuobodžiaudamas. - Dabar tu visagalis, mažyli.
Pirmiau jis pajuto ne savo visagalybę, o didelį pyktį šitam senam pirdžiui, kuris sėdėjo ant akmens ir maskatavo kojomis.
- Tu sakei, kad man neskaudės! - riktelėjo Kęstas baisiu balsu, kurio aidai vos nesutrupino Šambalos sienų į druzgus.
- Bet juk neilgai skaudėjo, ar ne? - nusišaipė senis. - Tu galvok ne apie tai, mažyli. Tau dabar turėtų rūpėti kai kas kita.
Kęstas buvo visagalis. Ir jis buvo labai piktas, todėl pirmiau nusprendė sunaikinti šį įkyrų kirminą, kuris pats sau iškasė gilų griovį – pasodino jį į baltą sostą. Naujai iškeptas Dievas ėmė svarstyti visus klaikiausius žudymo būdus, kai staiga sustingo, išvydęs kai ką, ko anksčiau nepastebėjo.
Nebebuvo ateities ir praeities.
Tiksliau, jie vis dar buvo savo vietose, tik Kęstas juos matė taip aiškiai, tarsi tai būtų dabartis. Jo visagalybė garantavo priėjimą prie visų, net ir labiausiai uždarų dalykų. Užmušti senį? Taip, senį...
Bet senis jau buvo užmuštas. Netolimoje ateityje jis buvo negyvas, o malonumo iš to nebuvo jokio. Jį reikėjo užmušti kitaip, rafinuočiau...
Bet ateitis pasirodė negailestinga – Kęstas vėl išvydo negyvą senį, nužudytą ypač rafinuotai. Jis pats stovėjo šalia jo ir purtė kruvinas rankas. Malonumas buvo, bet jo buvo per mažai.
Palauk, ne... O jeigu jį užmušti VISAIS įmanomais būdais? Visais žmonijos kada nors sukurtais ir dar tik sugalvotais žudymo įrankiais?
Jis pasidalino į daug paralelinių dievų ir jau norėjo imtis darbo, bet...
Darbas jo ateities vizijoje buvo jau padarytas. Visais būdais, visose visatose. Jam pavyks. Nes jis visagalis, po šimts kakučių, kaip jam gali nepavykti?!
Kęstas sugriebė už visatos gijų ir papurtė save, stengdamasis atsikratyti ateities. Jis nenorėjo matyti ateities. Norėjo, kad viskas jam būtų nauja ir keltų pasitenkinimą.
- Kas nors negerai? - paklausė senis. - Aš čia tam, kad tau padėčiau, dievuli. Tu tik sakyk...
- Nereikia man tavo pagalbos! - sukriokė persiutęs Kęstas. - Aš noriu pasitenkinimo, noriu kaifo ir mergų! Man reikia aukso! Daug aukso ir deimantų!
Šambaloje atsirado aukso ir deimantų krūva. Ji ėmė augti, byrėdama laiptais žemyn, į Kęsto nukeliautą prarają. Šis ėmė kikenti kaip beprotis.
- Kam tau auksas ir deimantai? - paklausė senis. - Tau nereikia nieko pirkti. Jeigu nori kaifo, gali gauti čia ir dabar neribotais kiekiais.
- Užsičiaupk, UŽSIČIAUPK!!!
Patalpoje atsirado nuoga mergina. Ji buvo graži, gundanti ir tikrai Kęsto skonio. Mergina ėmė artintis prie sosto, gundančiai kraipydama užpakaliuką. Kęstas isteriškai sukikeno, trindamas rankas.
Ateitis vėl parodė paveikslą – jis gulėjo patenkintas, mergina taip pat buvo ekstazėje. Jie abu labai, tiesiog nepakartojamai laimingi!
Ir taip begalę kartų...
- Ne! - krioktelėjo išsigandęs ir pasiutęs dievas. Nuo jo emocijų kitame Visatos gale kvazaras pavirto mėlynąja nykštuke, o viena supernova atsisakė sprogti.
- Kas su manimi negerai?! - bliovė Kęstas, daužydamas galvą į lubas. - Kodėl negaliu būti toks, kaip visi?!
Atsakymas atėjo pats savaime – jis buvo visagalis. O visagališkumas garantavo VISKĄ, VISADA ir VISUR neribotais kiekiais. Kęstas netgi galėjo mąstyti seniai mirusiomis kalbomis – tiek Žemės, tiek kitų planetų gyventojų.
Begalinė meilė?
Jis jau buvo pasisotinęs ta meile su sekso dievaite, kuri išnyko tą pačią akimirką, kai jis pamatė ateitį su ja. Viskas buvo idealu.
Ir neribotais kiekiais.
- Man reikia... - bambėjo panosėje Kęstas, mintyse ieškodamas kažko, kas neatsispindėtų ateityje. - Man reikia iššūkio. Man reikia sumauto žygdarbio, kurį būtų SUNKU atlikti. Man reikia kažko SUDĖTINGO.
- Tu mąstai ne ta kryptimi, - atsiduso senis.
- Užsičiaupk, kvaila kriošena!
Kęstas žinojo, ką jam norėjo pasiūlyti senis – imti keistis. Kitaip galvoti ir nusiraminti. Bet jis negalėjo nusiraminti, nes ką tik visi jo sumanymai ir tikslai dingo iš šios Visatos. Jis nebeturėjo jokio plano, net mažiausio gyvenimo tikslo. Viskas, ką jis norėjo padaryti, ateityje jau buvo padaryta. Netgi patys sudėtingiausi dalykai. Jie visi neteko prasmės.

O jeigu jis sunaikintų šią Visatą?
Tuojau pat pasirodžiusi vizija parodė jį, kybantį tuštumoje, visiškoje tamsoje. Nėra jokios visatos, tarsi jos net nebuvo. Velniškai nuobodu...

O jeigu sukurti naują Visatą?
Žybt – nauja vizija parodė ką tik sukurtą naują visatą. Šimtą naujų Visatų. Milijoną... Netgi prakaitas neišmušė. Tiesiog mirksniu sukūrė.

- Man galas... - sumurmėjo Kęstas. - Aš niekuo nebegaliu džiaugtis! Mano galimybėms nėra ribų!.. Tai tu kaltas, prakeiktas seni! Aš net negaliu tavęs nudėti, nepatyręs didžiausio džiaugsmo!
- Tu ieškai prasmės ne ten, kur jos reikėtų ieškoti, - pakartojo senis. - Ir tu klysti. Vieną iššūkį tu dar turi, jeigu taip geidi to.
- Kokį? - susidomėjo Kęstas. Senis jam nesuspėjo atsakyti – jis greičiau perskaitė atsakymą jo smegenyse.

Nors jis galėjo matyti kiekvieno reiškinio ar veiksmo ateities padarinius, tačiau vienas ateities langas jam buvo  aklinai užvertas.
Jo paties, kaip Dievo, žūtis. Už šios ribos jį vėl apsups palaimingas nežinojimas, nes nebeturės KUO matyti ateities. Savęs sunaikinimas buvo toji galimybių riba, jo palaima ir ramybė.
- Matau, tu jau supratai, - pratarė senis. - Ar eisi tuo keliu?
- Ar tu žinai, kas manęs ten laukia?
- Aš žinau, kad ten tave kontroliuos didesnė už tave jėga. Niekas negali pasakyti, kur ji tave nuneš.
- Tu kalbi apie tikimybę?
- Būtent. Tikimybė yra didesnė už tave bet kokiu atveju. Nes ji garantuoja viską. O tu garantuoji tik vieną kelią – savo kelią į susinaikinimą.
- Ak, užsičiaupk, senas pirdyla!
Senis pirstelėjo ir nusijuokė visiškai neįsižeidęs. Jis nuo pat savo egzistavimo pradžios bendravo su daugybe įvairių dievų. Žinojo jų kelius mintinai. Jų žodžius taip pat.

Kęstas atsisėdo į sostą ir ėmė plėšti nuo savęs Visatos gijas, palikdamas jas bejėgiškai spurdėti kitame suvokimo lygmenyje. Baigęs darbą, jis išnyko, nuneštas visagalės tikimybės. Likusios laisvos, gijos susipynė į anksčiau čia egzistavusią matricą, kuri palaikė stabilų Visatos egzistavimą.

Senis kiek palūkėjo, sunkiai atsiduso, ištraukė iš kišenės kauliukus ir metė juos ant akmeninio rato. Iškrito trejetas ir penketas.
Laikas kitam dievui dar neatėjo. Nusiraminęs jis paėmė šluotą ir nuėjo tvarkyti aukso ir brangakmenių krūvos.

---

Už daugybės kilometrų, tamsioje gatvėje prie klubo, atsibudo jaunas vyrukas. Jis pakėlė nuo asfalto apsunkusią galvą, pajuto savo pulsą.
Kęstas atsistojo, nusipurtė nuo kelnių purvą ir patraukė gatve namo, nežinodamas, ar tai buvo sapnas, ar tiesa.
Nežinojimas jį džiugino.