Atsimenu.
Plaukai kvepėjo šiaudais,
Kai tada gryčioj ji sėdėjo linguodama senelės supamojoje.
Žiūrėjo pro trobos langą, o į terbą vis lijo ir lijo.
Mylėjo ji seną kūmą, kad ir kas buvo.
Veidelis lingu lingu lingu lingu tai pasirodydavo, tai vėl išnykdavo.
O man buvo gražu.
Pažįstamos tos trys raukšlelės ant jos nugarintos rusvos kaktos,
Lūpos, taip stropiai šnarėjusios kiekvieną užkalbėjimo žodelį.
„Ten, užu septynių kalvelių, prie devintos girios senasis ąžuolas linguoja savo septintąją šakelę... Būsi tu mano. Linguos linguos, lingu lingu lingu lingu... Ten užu septinių kalvelių... „
Jauna dar, bet tos gilios vagos kaktoje parodo... Ne. Patyrusi.
Ant šieno, kaip tada, sužibo jos pilkos akelės, sušvito saulėje išblukę plaukai.
Ji neslėpė išpurvintos priejuostėlės.
Tuo ir skyrėsi nuo per anksti susenusių kaimo mergų, piktų davatkų šurmulio.
-Namolio namolio! - šaukė piemenys, skubindami avis ir savo lumzdeliais.
O ji negirdėjo. Tarsi nematė grįžtančios močios. Žiūrėjo stiklinėmis akimis į dangų ir šypsojo sau laiminga.
...........................................
Ką aš paprastas kaimietis suprasiu apie jausmus...
Nežinau aš nė kito žodžio savo ilgesiui apsakyti.
Tik kartais prie senojo ąžuolo aš galvoju. Ilgai galvoju, apie tai, kaip ji mane užkalbėjo.
Lingu lingu...
Ir linguoja senučio šakos man taip besvajojant.
Bemįslijant apie tai, kad atsikėliau anksti, nes išaušo toks gražus rytas.
Nemokytas aš.
Aš nesuprasčiau, apie ką kalba išsičiustiję galvoti miestiečiai.
Bet man rytas kitoks.
Aš galvoju apie visą tą grožį, kurį norėčiau apglėbti.
Maryte, nežinau kas per jausmas, bet aš visada prisiminsiu tuos tavo šiaudais kvepiančius plaukus.
Aš visada užsimiršiu, kai išgirsiu piemenis šaukiančius:
„Ralio, ralio... „.
Maryte, kada nors aš užmigsiu ant tavo baltos, kaip pienas, kurį šįryt atnešė Markielaitienė Rainiukui, krūtinės.
Lingu lingu... Nes aš viską, Maryt,
Viską
Atsimenu.