Juvelyrė

Graviruodama brėkštantį žiedą sekmadienio ryto,
Supranti, kad mikronai čia – metrai gyvenimo kelio.
Suformuoji kampus ir briaunas nešlifuoto nefrito,
Savo pirštuos jauti, kaip romantikos ašmenys gelia.

Taip dienom ir naktim vienišėji brangakmenių celėj,
Kol nualintais skruostais smaragdai mirgėdami rieda,
Paskutinį nektarą iškvėpę jauni katilėliai
Nepajėgūs žydėti, kai sielvartas paširdžius ėda.

Kai rodyklinis daktaras žaizdą švytuoklėm užgydys,
Tu opalų padrąsinta oriai dirbtuvę paliksi,
Išganingai suvoksi: svarbiausia ne paukštis, o skrydis,
Nes kelionė per greit mineralų paviršiumi tiksi.