XXI

žinau, kad mane uoliai uostai
kai mėnesienos girininkai galanda šviesos peilius į medžių šešėlius

jau buvau pripratęs prie nakties-aušros pjautuvų
manęs tykančių artimiausiame skersgatvyje

varvantį pilvą užspaudęs klausiau
kaip kalbėsime kai mūsų žiaurumo preliudija baigsis

žinau, kad mane uoliai uostai
kai akli laimės žvejai užmeta tinklus į patvinusių vilčių ežerą

jau buvau pripratęs prie motinos dienos nepajudinamumo
iš esamojo laiko

sustojęs erdvės pasienyje klausiau
kaip kalbėsime kai mūsų natūralumas konvulsiškai ims išsidirbinėti

žinau, kad mane uoliai uostai
ir kai niekas esąs suprastas nebevyksta

nesijaudink, bus sumaištis