***toliau

Ko gero, už savo atsiradimą šiuose namuose turėčiau būti dėkingas savo pirmtakei – Mojai, mylimai šeimininkės katei. Siamiškai. Gosliai. Ir pateliškai ar, jeigu norit, moteriškai, išmintingai. Tingiai, kaip ir aš. Kantriai (man kantrumo trūksta, bet gal tai ateina su amžiumi). Švelniai. Subtiliai. Išdidžiai ir, apskritai, labai inteligentiškai.
Žmonės teigia, kad katės ir visi kiti gyvūnai nemoka skaityti. Lyg būtų prasmė vargintis įbedus nosį į knygą ar laikraštį, galų gale, žodyną, kad sužinotum kažką, ką galima sužinoti paprasčiau, negaištant tiek laiko. Žmonės netausoja savo laiko. Todėl jie neturi kada mėgautis gyvenimu.
Žinoma, taip nebūtų pasakiusi tokia inteligentiška katė kaip Moja. Aš brutalesnis, tiesesnis ir, manau, suprantamesnis. Aš gi k (p) atinas. Be to, neveislinis.
Visgi su malonumu ir dideliu susidomėjimu renku žinutes, paliktas aristokratų namuose, kuriuose gyvenu. Jų apstu, kaip ir mano pirmtakės plaukų, kurių išnaikinti nepajėgė net „Kirby“.
Anot Mojos, šeimininkė ankstyvojoje jaunystėje buvo linkusi į jautrumą. Nesakyčiau, kad dabar ne. Tikrai, nesudiržo. Greičiau jau, suminkštėjo. Tokia mažutė, gležnutė, jog kartais man primena infantilišką senutę, painiojančią asmenis, laiką ir veiksmo vietą. Pasičiumpa mane ir glosto, šiaušia plaukus. Ne gana to, dar ir murkia man į ausį, lyg pati būtų katė, ar, lyg aš būčiau jos vyras. „Atsiprašau, - noriu tada pasakyti, - aš padorus katinas ir nesvetimauju savo šeimininko namuose“, veržiuosi iš jos rankų, o ji staiga apsipila ašaromis ir dūsauja:
- Va, net ir katinas pabėgo... Niekas manęs nemyli...
Na, o aš? O ką aš? Negaliu žiūrėti į moters ašaras. Jaučiuosi bejėgiškas, be to, šlykštu. Žinoma, gaila šeimininkės, bet argi taip galima. Tegu niurko šeimininką.
Bet kur ten. Su anuo elgiasi taip, kaip pageidaučiau būti aptarnaujamas aš. „Brangusis, ar tau dar mėsos įdėti? “. “ Mielasis, štai švarios kojinės“. Ar jam skanu, ar patogu. Tiesiog murkti iš laimės pradėčiau jo vietoje. O šis tik niurzga: „Druskos per daug“, „Ir šitos dar švarios“. Ir vis eina „patupėti“ ir prigulti. O šeimininkė jam išėjus panarina galvą ir atleidžia pilvo raumenis, ir, jei šalia nepasimaišo kuris nors iš mažųjų, stveria  į glėbį mane... Nedėkingas tas katino gyvenimas kartais. Tačiau aš stengiuosi nesinervinti: išsivaduoju iš jos kibių rankų ir nubėgu į savo dėžę patupėti, o po to prigulti pas šeimininką. Trokštu būti teisingai suprastas, o toks elgesys jai suprantamiausias. Aš – ne jos siamiškoji gražuolė, kuri leisdavosi niurkoma ant kelių. Matyt, todėl jos taip ilgimąsi.