Laiškas Daugtaškiui su daugtaškiais

Sausio 21 d... lygiai mėnuo, kai kojas šaldo artojų žemė, sausio 23 d. bus lygiai penki mėnesiai... neskaičiuočiau, bet peržiūrint nuotraukas, pastebėjau prie jų parašytą datą, kažkodėl nenutvilkė malonus prisiminimų jausmas.
Prisiminimai - praeitis ir malonu - gera niekaip nesisieja, niekada taip nebuvo... lauksim pavasario... vandenis... vandenis... kažkada turėtų būti gimimo diena, kada? Penki mėnesiai... hmm... neduoda ramybės. Čia daug ar
mažai? Mažai, darau išvadą, nes net nepastebėjau kaip jie pralėkė. Tie penki mėnesiai negeri, jie negeria su manimi arbatos, pirktos „Presto“ arbatinėje, kvapnios, kvapnesnės už tavo, aha, teisybę sakau... aš juk jutau tavosios arbatos skleidžiamą aromatą... kaip čia pasakius... bijojau sukrutėti, kai lindėjau fotelio šešėlyje, nemačiau nieko, tik žinojau, kad tu sėdi ir geri arbatą, retkarčiais sujudindamas didįjį kojos pirštą... mąstei... apie tuos
penkis mėnesius, apie jų paliktus trupinius, pagalvojai: „darželyje jie nebuvo giriami už tvarkingiausią spintelę“. Neskanus duonos gumulėlis, suveltas iš tų trupinių, atsiduoda praeitimi... traukiu lauk tuos gleivėtus, judančius ir dar ilgai judėsiančius gličius trupinius, teškiu į kriauklę, pilną neplautų indų... Kasdienybė rujojančiu žvilgsniu įsispokso... egzaminas, ji tuoj man surengs dar
vieną egzaminą... po ilgų trumpų metų bus dar vienas, o paskui dar keli, o paskui jie bus mano valioje ir tik nuo mano sprendimo, nuo vieno mažulyčio sprendimo spręsis, ar jie bus mano draugai. Vis dar sėdėjai... sukai galvą kaip
čia man padėjus... ar tiesa, kad žmonės neturi draugų? Ar tiesa, kad jie nenori jų turėti? Ar tiesa, kad jų draugai - pasąmonės vaizdiniai? Pasąmonė... vaizdiniai... spalvota, nespalvota... rankogaliais surištos rankos... klaikus žvilgsnis ir išvada - jis norėjo turėti draugų... kodėl apie juos? Ir ne todėl, kad kažkas numezgė šiltą megztinį ar niekam nematant sviedė sniego gniūžtę į tavo langą, norėdamas pranešti, kad vakarėlis tikrai įvyks, tau tik tereikia pasirodyti... pasirodyti pilkųjų masių atstovų būrelyje... taip paprastai, be jokio jausmo, nenorint nieko įžeisti ar pažeminti, tiesiog juodai ir baltai, be jokiu spalvų... mintys kartais nevaldomos, jų polėkis kartais neturi ribų... nieko nėra tikro, nėra jokių prasmių, o juk taip norisi įžvelgti tą širdžiai
mielą prasmelę, paslėptą po tūkstančiais žodžių junginių. Smagu ieškoti, o atradus išspausti šypseną ir maloniai nuteikti gomurį... tai pabėgimas nuo banalybės ir kasdienybės pančių... parodyk savo dvasios dokumentą... o jeigu
nesuprasiu paprastos minties, padabintos šimtais prasmių? Nesupranta, daugelis nesupranta, todėl ir geria arbatą, užmušdami tą šaltį, įskverbiantį pro durų plyšį ir pagalvojantį: „kitais metais manęs čia jau nebebus...“
Kiemsargis uždainavo, dainavo tyliai, todėl turėjau prieiti arčiau, kad galėčiau įsiklausyti į dainos žodžius. Bla bla bla bla bla bla... blaivus blaivus blaivus... blaivios blakstienos blaivėjo blandoje... blankas blaškėsi
blaivykloje...bla bla bla bla bla... Niekam nebuvo ji skirta, nebent kapų bendrabučio valdytojai... jokių prakeiktų minčių nieko, jokių dainų, jokių tekstų, jokios kūrybos, jokio pasaulio, jokių žmonių - NIEKO... Absoliučiai
nieko kas gyva negyva, vakuumas... tuštuma, jokių oro ženklų... nesiviliok, nesigundyk, nesėdėk ant bedugnės krašto, nieko nepamatysi nuo jos, tik vakuuminį peizažą - praktiškai kaip ir teoriškai - nieko...
Atsikėlei, nušlepsenai į virtuvę, išplovei  puodelį ir grįžęs į kambarį pamatei mane, sėdinčią tame pačiame fotelyje:
- Ką čia veiki? Kas tu tokia? Kodėl mano fotelyje? Mano mėgstamiausiame...
- Vėjas atnešė...
- Tikrai? - paklausė jis. Balsas pilnas susidomėjimo, akys besišaipančios...
- Man nebuvo svarbu kur, o tavo langas buvo atviras...
- Langas... atviras... taaaip... pala, mano langas uždarytas, juk žiema, - nustebęs sušuko, o virtuvėje savo šūksniu pritarė ką tik išplautas puodelis.
- Nesisielok, aš greitai išeisiu, mes visos greitai išeiname.
- O kas tu tokia?
- Sniego dukra...
- Cha cha cha... tada aš būsiu sniego sūnus!!!
- Būk! - pasakė ji tvirtai.
- Tu rimtai? Nesityčiok iš manęs, aš nepakęsiu...
- Tu būsi sniegas, o aš snaigė. Sutinki?
- Sniegas? Niekada apie tokią profesiją negalvojau... ką turėsiu daryti?
- Mes turėsime būti visada kartu, bet ...
- Juk tu man net nepatinki!
- Bet mes skirti vienas kitam, - ji buvo atkakli.
- Kur tai parašyta? Gal enciklopedijoje? Cha cha cha... ar ilgai reikės kartu
dirbti?
- Kol pasibaigs žiema... Niekas nežino, bet dabar jau tu žinosi, kad sniegas -
tai meilė, tirpstanti, atėjus pavasariui, tai rimta profesija. Mūsų tinklas plečiasi, savo prekes pradėsime siūlyti gatvėse, parduotuvėse, prie šiukšlių konteinerių...
- Na net nežinau, o kokius nors darbuotojų jausmus propaguojate? Na, žinai...
- Mes neturime jausmų, mes nešame laimę kitiems... tu pirmasis išgirdai šią
paslaptį, ji su tavimi turi ir mirti.
- Aš turiu savo gyvenimą: butą, merginą, kurią myliu, tikrą, žmogišką darbą, už kurį mokami pinigai (kurį dar, tiesa sakant, susirasiu...), mokausi... tėvai, draugai, giminės... visa tai prarasti?
- Ar gali būti spontaniškas ir, įsispraudęs į sekundės rėmus, nuspręsti?
- Pagalvosiu... suėdei visas mano gerąsias šios dienos ląsteles, eik iš čia, lauk...
- Iki...
- Drožk tiktai, palauk, palik savo numerį, paskambinsiu, kai apsispręsiu.
Trinktelėjo durys, neliesdama žemės, snaigė sklendė keliu, savo pačios sukurtu keliu, ieškant nelaimingų žmonių, kviečiant juos į labirintinį sniego miestą. O tuo tarpu jis užsikaitė vandenį dar vienam puodeliui arbatos... pažvelgęs į langą, pamatė pravertą orlaidę... nenaudėlė, pagalvojo... nusišypsojo ir priglaudė karštą puodelį prie lūpų.