Iškurkiantys lietų (6 gabalas)

Šešios metalinės atramos švelniai palietė lygią kaip nupoliruotas stiklas vidinio kiemo dangą, palytėdamos savo neryškius atspindžius. Varikliai nurimo, gavę progą pailsėti ir atvėsti.
Apdaužytas ir sulamdytas, “Krabas” pagaliau sugrįžo namo.
Kieme jau būriavosi maždaug du tuzinai žmonių, kurie žiūrėjo į šatlo “žaizdas” neslėpdami savo nuostabos, o kai kurie iš jų netgi svajojo apie paslaptingą ir pavojingą žygį, kuriame dalyvautų jie patys ir kurio metu žūtų daugybė priešų (kad ir kas jie tokie bebūtų). Verikas, jeigu būtų sugebėjęs skaityti mintis greičiausiai būtų apspjovęs nupoliruotą dangą sau po kojomis, o po to nulindęs kuo giliau į savo laboratoriją pamiegoti, ko iš tiesų labiausiai troško. Tačiau Hektas Mačas - nedidelio ūgio, ne itin pavojingai atrodantis, tačiau, be jokios abejonės, pavojingiausias ir vyriausias asmuo visame Mednane, pastojo jam kelią, lydimas gana pavojingai atrodančių asmens sargybinių.
- Jūs tikri šaunuoliai, - trumpai ir be žymesnių emocijų ištarė jis, žvilgsniu matuodamas „adatos“, kuri saugiai ilsėjosi Hagraus rankose, ilgį. - Mes jau buvome jus palaidoję su visu kroviniu ir šatlu, kai gavome žinią. Ar visi sveiki?
- Tik keli sutrenkimai, - numojo ranka Verikas ir sulaukė skvarbaus bei vertinančio šefo žvilgsnio.
- Tuomet lengvai atsipirkote. Norėsiu išgirsti visas smulkmenas, kai pailsėsite. Šiandien visus paleidžiu namo. Žinoma, nebent norėsite pasilikti. Ir visiems premijos už neeilinę darbo dieną.
Hagrus kumštelėjo Koriui, šis mirktelėjo ir išsišiepė. Nebylus parašas vakaronei su tinkamais gėrimais ir dar tinkamesnėmis pupytėmis. Tačiau Verikui ne tas buvo galvoje. Jis galvojo apie kapsules, kurias reikėjo kuo greičiau perkelti į tinkamai kontroliuojamą aplinką. Į jo laboratoriją...
- Dėkui, kad išgelbėjote šatlą nuo patikrinimo, pone. - Ištarė jis Hektui Mačui. - Perimetro apsauga norėjo apšvitinti visą laivą ir greičiausiai būtų sugadinę krovinį. Mes vos neapsiverkėme, kai kiborgai atsisakė sušvelninti patikrinimo procedūras...
- Tai mažiausia, kuo galėjau prisidėti po tokių nekontroliuojamų įvykių, - palingavo galvą Hektas. - Labai tikiuosi, kad jums pavyko atpažinti puolusį laivą. Juk taip?
Verikas nuleido galvą.
- Jums reikėtų paklausti piloto, pone. Aš jums tegaliu pasakyti vieną vardą – pagrindinės patrankos operatorius Akura.
- Akura... - sumurmėjo Hektas. - Ačiū ir už tiek. Galite eiti, jūs, visi.

Hagrus ir Koris neketino pasilikti. Jie ėmė graibyti savo skafandrų sagtis jau prie durų. Kiti, regis, taip pat nebuvo suinteresuoti užsibūti darbe. Verikas vienas patraukė į laboratorijas, kuriose neretai nakvodavo. Grįžti namo ir susidurti su tėvu, ar jo dar viena pakvaišusia istorija jam visai nesinorėjo. Šaltos ir logiškos laboratorijų sienos bei įprastas pagalbinio roboto snukis jam dabar buvo mieliausi pasaulyje. O neveikiantis šaldytuvas vėl greičiausiai taps jo lova dar vienam vakarui. Verikas kartais pasvajodavo, kad būtų visai neblogai kurį vakarą nepatingėti ir nusipirkti patogią lovą, kuri kaip tik tilptų viename jo laboratorijos kampe. Pakabinus menką užuolaidą, jis turėtų poilsio kampą, kuriame ir pramiegotų dar penkias savo gyvenimo valandas.

Prie durų sumurmėjęs slaptažodį ir palaukęs, kol švelnus spindulys patikrins jo akies tinklainę bei gyvybingumą, Verikas pagaliau pateko į savo „minties centrą“ ir ėmė lukštentis iš įkyrėjusio skafandro. Nusviedė šį prie pustuštės šiukšliadėžės, nepasirūpinęs sugrąžinti į jam skirtą vietą. Pauostęs susmirdusius nuo prakaito rūbus, susiraukė nepatenkintas, galvodamas apie pagalbinį robotą – ar metalinis snukis aprūpintas tokia paprasta programa, kaip drabužių skalbimas ir džiovinimas?..
Spintoje pamakalavo ranka, ieškodamas pirmo pasitaikiusio apsiausto. Šis kažkiek turėjo sulaikyti prakaito smarvę ir Verikas ketino tuo pasinaudoti. Netrukus ateis Hektas Mačas ir, greičiausiai, norės viską išgirsti, jeigu tik pirma nenugrius nuo pašnekovo aromatų.
- Parodyk man jį, - paprašė jis metalinio snukio, prisiminęs savo paskutinį darbą, su kuriuo kankinosi keturis mėnesius, kol pavyko užauginti. Medelis buvo ypatingas, netgi Hektas pripažino neįkainojamą jo vertę ir leido jam dirbti toliau. Tas augalas, kurio paimti dabar skubėjo pagalbinis robotas, ir pelnė jam, Verikui, laboratorijos vyriausiojo titulą.
Lengvai ir grakščiai išlaviravęs tarp stalų, apkrautų nesuskaičiuojamais mėgintuvėliais bei mažai kam suprantamais, čia išrastais ir sukurtais prietaisais, robotas sustojo prie sienos su begale mažų metalinių durelių, kurios neturėjo nei užrašų, nei rankenų, nei matomų spynų. Sučiaudėjęs tik jam vienam suprantamą kodą, robotas iškėlė savo metalinę ranką ir įkišo pirštus į atsivėrusią angą. Sugriebęs metalinę dėžutę, ištraukė ją ir vėl, lygiai taip pat grakščiai, sugrįžo prie savo paniurusio šeimininko. Šis kažkada nepagailėjo iš pažiūros primityviam robotui nupirkti sudėtingesnių smegenų, kurios buvo pajėgios ne tik vykdyti įsakymus, tačiau ir suprasti ne tokias tiesiogines komandas, kurias užsimiršęs mokslininkas dažniausiai naudojo.
Verikas atsargiai paėmė dėžutę ir padėjo ant stalo. Atrakinęs atvėrė, prisimerkdamas nuo šviesos, kuri sklido iš daikto vidaus.
- Sveikas, mažyli, - pasakė jis, lengvai paliesdamas mažo augalo lapą.
Švytėjo ne pats augalas, o vidinė dėžutės pusė, kuri stengėsi mažam medeliui sukurti dienos šviesos įspūdį. Jis augo rūpestingai atrinktos ir išvalytos žemės gabalėlyje, pasistiebęs į viršų gerus dvylika centimetrų ir į penkias puses išskleidęs mažus lapelius, kurie augo iš kotelio pirmykšte gamtine spirale. Verikas nebandė koreguoti tokių primityvių reiškinių, jį labiau domino pati medelio sudėtis. Per du mėnesius jam pavyko priversti augalą užsiauginti puslaidininkio metalo šerdį ir visus lapelius pasidengti organinio fotoelemento danga. Prie pat pagrindo išaugę aštuoni blizgantys gumbeliai buvo apjuosti metaliniu žiedeliu, kuriuo visa medžio sukurta elektros srovė buvo matuojama. Jis augo po pusę centimetro per dieną ir Verikas jau galvojo apie naują dėžutę šitam greitam augalui. Sodinti jo kieme nenorėjo – labai greitai pastebėtų konkurentai, kurie tikrai nepatingėtų pagriebti nors menkiausią mėginį.
Pažvelgęs į žiedelio rodomus duomenis, mokslininkas mintyse paskaičiavo, kiek ten bus skaičių tada, kai šis medelis taps trisdešimties metrų aukščio medžiu – tokia buvo teorinė naujojo augalo augimo riba. Jo šakos išsiskės per septynis metrus į visas puses, o lapų bus ne mažiau kaip septyni milijonai ir kiekvienas mažas lapelis perduos į šerdį pačią švariausią energiją, kokią tik žmogui gali padovanoti gamta. Miškas tokių medžių...
Verikas pabandė įsivaizduoti mišką savo sukurtų medžių. Šį žodį jis žinojo iš tėvo pasakų, kuriose neretai visokie veikėjai pasiklysdavo tankiuose miškuose, pilnuose nelogiškų padarų ir nepagrįstų pavojų. O dabar mišką kažin ar kas nors atrastų šiame pasibaigusiame laike.
Jeigu ir atrastų, jis tikriausiai būtų daug pavojingesnis už visus pasakų miškus kartu sudėjus. Kažin, kuo tapo medžiai juose po tokios daugybės metų radioaktyvių, nepaprastai šaltų audrų, kurioms praūžus viskas likdavo savaitėms sustingę į ledo gabalus? Kuo tapo gyvūnai, priversti gyventi tokiomis sąlygomis? Kieno mėsa jie minta? Galbūt visų, ką tik pamato jų akys?
Verikas nervingai trūktelėjo pečiais, įsivaizdavęs juodą, beformį padarą, aštriomis iltimis plėšantį į gabalus savo gentainį, kuris galbūt buvo netgi jo brolis ar sesuo.
Jis atsargiai uždarė dėžutę ir patikrino bateriją. Ši jau buvo beveik iššvaisčiusi savo atsargas, tad mokslininkas atidavė ją metaliniam snukiui ir liepė pasirūpinti.

Koridoriuje suūžė krovininis liftas. Hektas Mačas aplenkė darbuotojus, gabenančius konteinerius su skrajojančiu Olandu ir jo sušaldyta komanda. Jis įėjo nepasibeldęs, kaip visada. Tik šį kartą garsiai trinktelėjo durimis, kad nepasirodytų, jog jis vėl ruošiasi tikrinti, ar jo žmonės darbo metu nelošia kortomis. Jo sargybiniai visada vaikščiodavo kaip šešėliai. Jeigu šefas norėtų įsmukti be garso, jie tikriausiai įsirangytų per paliktą tarpą, antrąsyk nerizikuodami girgždinti durų.
- Maniau, tu pavargęs, - nužvelgė Hektas Veriką visam personalui įprastu žvilgsniu, nuo kurio kiekvienas pasijusdavo tarsi paguldytas po skeneriu. Mokslininkas jau buvo išmokęs nekreipti dėmesio į tokį žvilgsnį. Jis visada labiau klausydavosi, kaip Hektas Mačas taria žodžius. Kartais intonacija nežymiai pasikeisdavo, joje išryškėdavo grėsmingos gaidelės – tik tuomet Hekto reikėjo bijotis.
- Ilsisi tik negyvi, - atsiliepė Verikas. - Aš dirbsiu iki vidurnakčio, kaip visada.
- Miegosi šaldytuve? - Hektas šyptelėjo ir pažvelgė į neveikiantį šaldytuvą, kurio dangtis buvo nukeltas, o viduje matėsi paklotas kažkoks senas, sulankstytas kilimas.
- Aha. Sargai pranešė? - pasmalsavo Verikas. Jis visada manė, kad naktį Mednane nieko, išskyrus kiborgus sargyboje, nelikdavo.
- Kiborgai čia nelenda, vaike. Bet aš kartais naktį vaikštau, kai miegas neima. Ne tu vienas nenori sugrįžti namo.
Nustebęs mokslininkas smalsiai pažvelgė į Hektą, kuriam akimirką netgi pajuto simpatiją, jeigu tik įmanoma tokią pajusti bejausmiam padarui, kokiu visi Hektą laikė. Prisiminė savo tėvą ir nustebęs pasvarstė, kad galbūt ir viršininkas gali turėti tokį pat pakvaišėlį savo rūmuose, dėl kurio kiurkso naktimis kabinete...
- Bet dabar šios patalpos bus stebimos geriau. - Staiga pareiškė Hektas Mačas, prarasdamas prieš akimirką turėtą simpatiško senio įvaizdį. - Apie mūsų planuotą skrydį kažkas pranešė kažkuriai kitai gildijai. Kažkas iš mūsų laboratorijų. Kol kas dar nežinome tiksliai, kas tas varlius, bet greitai išsiaiškinsime. Jeigu tu ką nors įtari, gali pasidalinti savo dvejonėmis, vaike. Palengvintum mūsų filosofams galvos skausmą.
Verikas staiga pasijuto nejaukiai. Hektas ne šiaip klausė jo „pasidalinti savo dvejones“. Už šio klausimo slypėjo gilus įtarimas ir mirtinas pavojus išdavikui. Antra vertus, įtarinėti buvo jo, kaip vado pareiga. Ir vadinti Veriką vaiku Hektas turėjo visišką teisę, būdamas vyresnis už mokslininką gal aštuoniomis dešimtimis metų.
- Aš neturiu ką pasakyti, pone... - sumurmėjo Verikas, jausdamasis labai nesaugiai. - Savo komanda pasitikiu visiškai. Galėčiau pažadėti savo gyvybę už kiekvieno mokslininko sąžinę...
- O šito tai nereikia. - Griežtai nutraukė Hektas. - Neįsivaizduoji, kaip gali iškreipti sąžinę dideli pinigai ar puošnesnis namas saugiame rajone. Per savo gyvenimą mačiau tiek pasikeitusių žmonių, kad nebegaliu tikėti žodžiais, vaike. Tik faktais. Ir tik patikrintais faktais. Todėl nenustebk, kai čia ateis koks nors kiborgas užduoti tau nemalonių klausimų. Tavo vietoje atsakyčiau į juos sąžiningai.
Sulig paskutiniu grasinimu Hektas apsisuko ir išėjo, lydimas dviejų grėsmingų šešėlių. Tarsi pirmi žodžiai apie miegojimą šaldytuve ir prisipažinimas apie savo paties bemieges naktis Mednane tebūtų nevykęs aidas laike.
Verikas nusipurtė, lyg pajutęs šaltus viršininko pirštus ant savo sprando. Ne, Hektas vis dėl to buvo tas pats bejausmis padaras, kurį visi matė ir apie kurį kalbėjo puse lūpų.

O koridoriumi jau artinosi kiti žmonės, gabenantys neįkainojamus radinius čionai, į jo logikos šventovę.

Keturi žmonės, plaukiojantys primityviame tirpale, kuris greičiausiai saugojo jų kūnus nuo suledėjimo. Du vyrai, dvi moterys. Verikas dar galėjo atpažinti lytį iš veido bruožų, nepaisant stambių raukšlių, kurios vagojo kiekvieno veidą, išdarkydamos normalius kontūrus. O gal jie iš tiesų taip atrodė?
Tuomet visai aišku, iš kur tos klaikios istorijos apie nerimstančius jūrų vaiduoklius, ar žmogėdras raganas, gyvenančias tankiuose miškuose.
Jis buvo vienas su keturiais lavonais. Visi kiti darbuotojai išėjo namo, neketindami gaišti savo neįkainojamo laiko Mednane, kur tikriausiai jų laukė kiborgas su nemaloniais klausimais. Visas problemas kol kas buvo galima atidėti rytdienai.
Tačiau Verikas tik džiaugėsi tokia vienatve. Jo padėjėjas robotas netrukdė, nes nemokėjo diskutuoti įvairiomis temomis, nebent patvirtinti komandas (ši funkcija buvo išjungta). Ir padėjėjas jis pasirodė neprilygstamas – visus įsakymus vykdydavo nesiginčydamas ir preciziškai tiksliai.
- Įkelk į vonią šitą, - kaip visada išsiblaškęs pratarė Verikas, galvodamas apie tolesnes procedūras, kurias jis turėjo gerai apgalvoti, kad nesugadintų „mėginių“.
Robotas staigiai pasuko į jį vieną savo akį, kad pamatytų „šitą“. Tada pririedėjo prie konteinerio, meiliai apkabino šį savo čiuptuvais, kilstelėjo ir apsisukęs nuvežė prie didžiulės metalinės vonios.
Verikas jau buvo apsvarstęs visus šiuo metu įmanomus būdus ištraukti sušalusį žmogų iš seno konteinerio. Į vonią prileis panašios temperatūros gelio, kuris neleis į pasaulį išsiveržusiam kūnui patirti klaikių permainų ir tuo pat metu leis prie lavono prisiartinti su tyrimams paruoštais prietaisais. Gelis labai pamažu šils, tuo tarpu kūnas bus visapusiškai ištirtas, paimti visi įmanomi mėginiai. Tai, kas liks iš jo, vėliau nesunkiai sunaikins įleisti aktyvūs nanorobotai.
Verikas linktelėjo pats sau, pritardamas puikiam planui. Gausybė originalių DNR pavyzdžių, puikios kokybės ląstelės – ir visa tai gali būti dalimis parduota už neįsivaizduojamus pinigus giminingoms gildijoms. Hektas Mačas veikiausiai liks nepaprastai patenkintas. Gauti pinigai atpirks visas „Krabo“ kančias.
- Išpjauk konteinerio viršutinę dalį, - parodė Verikas robotui, maudamasis storas pirštines. Metalinis snukis trumpai pagalvojo apie dar vieną neįprastą komandą, tada pagriebė nuo stalo ilgą peilį ir ėmė „uostyti“ konteinerio paviršių, ieškodamas tinkamos vietos šiam įbesti.
- Atsargiai, - skubiai pratarė Verikas, prisiminęs, kad kalba su labai tiesiogiai įsakymus suvokiančia mašina. - Nepažeisk viduje esančio turinio.
Robotas vėl pagalvojo, tyrinėdamas savo prietaisais ruošiamą doroti objektą.
- Skyyystis.... - pasakė jis savo plonu balsu, kuris visai nesiderino prie gremėzdiškos išvaizdos.
- Ak, taip... Skystį gali išleisti. Tik nepaliesk viduje esančio žmogaus lavono.
Metalinis snukis pritariamai dūgztelėjo ir staigiu judesiu susmeigė peilį į konteinerio šoną per pusę ašmenų ilgio. Jeigu Verikas nebūtų pažinojęs šio padaro kaip savęs paties, greičiausiai būtų pradėjęs rėkauti apie šūdus, išsigandęs tokio brutalaus veiksmo. Tačiau mokslininkas nusisuko ir baigė mautis šalčiui atsparias pirštines. Robotas žinojo, ką daro.
- Baigt. - Kriuktelėjo metalinis snukis, nukąsdamas paskutinę raidę. O galbūt ištarė ją taip greitai, kad Verikas nesuvokė.
- Šaunu. Nuvežk nuopjovą į sandėlį.
Gelis vonioje susimaišė su ištekėjusiu krioprotektantu ir mišinys nusidažė žalsva spalva. Jame lavonas beveik išnyko, tačiau Verikas įjungė lempas ir šviesa išplėšė iš žalsvo rūko neryškų siluetą. To visiškai pakako. Jis juto savo veidu stiprų šaltį, sklindantį nuo mišinio, užuodė nemalonų gelio kvapą, bet tai nė kiek negadino darbinės nuotaikos. Įkišęs į tirpalą ranką, jis pasistengė sugriebti lavono pirštus ir kilstelėti juos į paviršių. Verikui ne tik pavyko kilstelėti – jis ištraukė lavono ranką iš tirpalo ir pažvelgė į garuojančią raukšlėtą plaštaką, net melsvą nuo šalčio.
- Sveikas... - sumurmėjo Verikas, prisiminęs pasakas apie vaiduoklius. Nors ir nebuvo labai malonu laikyti įsivaizduojamos pamėklės ranką, tačiau Verikas žinojo, kad dabar ne vaiduoklis kankins jį, o jis mėsinės vaiduoklį. Visą, iki pat paskutinio kaulelio.

---

Smiltys nesipriešina stipriam vėjui, jeigu tik jų nelaiko prispaudusios kitos smiltys. O laiko smiltys nesipriešina visai. Jos visos drauge nešamos ir nunešamos savo vėjų keliais, nepatirdamos jokio stabdymo. Nunešamos ten, kur visi tiki esant praeitį.
Peras jautė šio vėjo dvelksmą taip stipriai, kaip niekada iki šiol nejautė. Jis neturėjo laikrodžio, jo kompiuteris seniai tylėjo ir jis visai nenutuokė, kada Gorbas pagaliau pakils jo nugalabyti. Senis galvojo apie tuos smėlio audrų nuneštus metus, kuriuos turėjo apgalvoti prieš mirčiai pažvelgiant į jo akis.
- Apie ką galvojate, daktare Perai? - staiga paklausė kiborgas, kuris tiksliai žinojo kiekvieną prabėgančią sekundę.
- Ak... ne, nieko. Tiesiog skaičiuoju savo metus. - Sumurmėjo Peras.
- Ir kiek suskaičiavote?
Senis dėbtelėjo į kiborgą trumpu, nepatenkintu žvilgsneliu.
- Tai tik toks posakis, naudojamas tada, kai mirtis tampa pernelyg akivaizdi. - Paaiškino jis.
Gorbas kiek patylėjo, tarsi virškindamas dar vieną duomenų bazę, tada ramiai linktelėjo:
- Supratau. Jūs meldžiatės.
Peras sustingo, galvodamas apie Gorbo ištartą frazę, tada papurtė galvą:
- Nežinau tokio žodžio... - prisipažino jis.
- Nenuostabu, nes tai labai senas žodis. Jį vartojo žmonės, parašę tas senas knygas, kurias kartais išverčia Istorikų Gildijos žmonės. Jis reiškia pokalbį su dievu ar dievais, kuriuos žmogus pasirenka.
- Tačiau aš su niekuo nesikalbu. - Paprieštaravo Peras. - Aš skaičiuoju nugyventus metus.
- Papasakokite apie tai, - paprašė Gorbas.
- O ką čia pasakoti? - sumurmėjo sutrikęs Peras. - Tai tiesiog metų skaičiavimas ir tiek... Toks paprastas posakis, kurį vartoja visi!
-Tai, - kilstelėjo ranką kiborgas, - vadinasi, jūs tiesiog sėdite ir galvojate apie šį posakį?
- Na ne, ne visai, - papurtė galvą senis. - Aš galvoju apie... na, tarkime, apie laiką, kurį turėjau savo gyvenime. Apie tai, kaip aš jį naudojau, kokius žmones sutikau ir kokie praėjo pro šalį nepastebėti. Jūs greičiausiai to nesuprasite. Tai žmogiškos iliuzijos. Jūs pagaliau tik ki...
Peras užsikirto, vos neištaręs to žodžio.
- Kiborgas. - Linktelėjo Gorbas. - Taip. Bet aš suprantu jus, daktare. Jūs vadinate tuos pačius dalykus kitais vardais, tačiau nedaug kuo skiriatės nuo savo protėvių. Galbūt labiausiai tuo, kad pamiršote visus savo dievus.
- Ką tokius? - paklausė nauju žodžiu susidomėjęs Peras.
- Tai galbūt jums patiks, daktare Perai. Ypač dabar, kai esate tokioje padėtyje. Seniau žmonės tikėjo, kad visą šią visatą sutvėrė kažkokia visagalė būtybė, kurią jie praminė dievu. Žinoma, kadangi niekas iš tikrųjų tos mistinės būtybės niekada taip ir neišvydo, ji pasiliko atmintyje tik kaip mitologinis pasakojimas. Žmonės manė, kad pats geriausias būdas pasikalbėti su ta visagale būtybe – susitikti ją po mirties. Tikriausiai suprantate, kad toks būdas nepalieka kitiems jokių realių įrodymų?
- Jūs tuo tikite? - paklausė Peras, skeptiškai įvertinęs šią legendą. - Na, tuo dievu?
- Aš žinau, kad tam dievui buvo sugalvota daugybė pusiau poetinių tekstų, kurie buvo vadinami maldomis. Taip pat žinau, kad tam padarui buvo statomi neįsivaizduojamo dydžio ir grožio pastatai, vadinami bažnyčiomis, mečetėmis, cerkvėmis, šventyklomis ir dar daug kaip kitaip. Aš žinau, kad prieš daugybę šimtų metų žmonės labai dažnai sakydavo „o dieve“ – lygiai taip pat, kaip dabar dažnai minimas „šūdas“.
- Na, „šūdas“ yra gana stiprus žodis emocijoms reikšti, ar ne? - šyptelėjo Peras, kuris retai vartojo šį žodį.
- Skirtumas tas, kad su šūdais jūs gerų emocijų nereiškiate, daktare Perai. O išreikšti geroms emocijoms žodžių beveik neturite. Tuo tarpu posakiai, kuriuose buvo minimas dievas, daugiau reikšdavo teigiamas emocijas. Tačiau dabar jie visi pamiršti. Ir posakiai, ir dievai. Žmonės nežino, kas su jais kalbėsis po mirties ir jiems dažniausiai tai nerūpi.
Peras linktelėjo, pritardamas šiai minčiai.

- Kodėl kažkam prireikė mano mirties? - paklausė senis. - Juk jūs galite apie tai kalbėti?
- Jeigu jums nebus dėl to nepatogu, - linktelėjo Gorbas. -
- Aš tenoriu išgirsti vardą to žmogaus, kuris jums sumokėjo.
- Tai neduotų jums jokios naudos, kadangi tai buvo užsakovo buhalteris. O pats užsakovas...
Kiborgas padarė sekundės pauzę, tada pasakė užsakovo vardą.
- Negali būti, - iškvėpė Peras.
- Vadinasi, žinote šį vardą?
- Būtų sunku surasti mieste tokį, kuris jo nežino. Įdomu, ką aš jam tokio padariau?..
- Priežasčių man niekas nepasakoja, daktare Perai. Pagaliau, tai ne žudiko reikalas. Žudikams svarbūs yra aukos duomenys, paskutinė vieta, kur jis buvo pastebėtas ir dar kokie nors faktai iš jo gyvenimo. Pinigai yra vienintelė priežastis, dėl kurios žudikas vejasi savo auką.
- Betgi jūs vienišas kiborgas! - beveik sušuko Peras. - Kam jums tie pinigai? Jūsų baterijos gali veikti kelis šimtus metų be jokio papildomo pakrovimo, jums visiškai nereikia maisto ir jokių žmogiškų malonumų. KAM tie pinigai?
Gorbas dabar nusišypsojo gana plačiai.
- Pamiršote mano žmogiškas smegenis, daktare Perai. Jos kartais trokšta žmogiškų malonumų. Bent jau tų, kurie joms prieinami. O dėl maisto jūs neteisus. Kiborgai turi dirbtinių organinių audinių, kuriems reikia koncentruotų baltymų. Retai, žinoma, tačiau reikia. O aš dar turiu organines smegenis, kurioms maisto reikia dar daugiau. Gal ir ne kasdien, gal ne kas savaitę, bet prisireikia. Štai tada ir pagalvoju apie pinigus.
- O kodėl žmonių žudymas?
- Aš paskaičiavau, kad tai daugiausiai pelno per trumpiausią laiką atnešantis darbas. Pelno dydis, galima sakyti, tiesiogiai proporcingas neapykantos arba baimės dydžiui. Aš sutaupau daugiau laiko visam kitam.
- Ieškojimui? - išsprūdo Perui.
- Ieškojimui, - pritarė Gorbas. - Kai kurie pusę gyvenimo praleidžia dirbdami kitiems, dar trečdalį pramiega. Kas gi tokiems lieka? Štai jūs, daktare, radote laiko ieškojimui ir suradote kažką, kas sukėlė pavojų jūsų gyvybei. Truputį ironiška, tačiau realu. Ne visa teisybė nori būti atrasta.
- Aš suradau... -sumurmėjo Peras. -Taip, aš suradau iš tiesų baisų dalyką.
- Paslaptį, kurią žino tik išrinktieji? - labiau teigdamas, nei klausdamas pasakė Gorbas.
- Taip. Tikrai, tai išrinktųjų paslaptis.
- Galiu jums garantuoti, daktare, kad netgi išrinktieji nežino pačių didžiausių paslapčių, kurios yra šiame mieste. Jie akli tiek pat, kiek ir visi kiti.
- O jūs ne?
- Galbūt ir aš. Tačiau stengiuosi žiūrėti ir pastebėti.
Peras akimirką pagalvojo, stebėdamas bejausmį Gorbo veidą, tada pasilenkė į jo pusę ir sušnabždėjo, tarsi kambaryje kažkas trečias galėtų girdėti judviejų pokalbį:
- Norite, aš jums papasakosiu apie tai, ką sužinojau?
- Kodėl man? - trumpai, be jokio susidomėjimo paklausė Gorbas.
- Tikriausiai todėl, kad aš per daug žinau ir dar nesuspėjau niekam papasakoti. Turbūt todėl, kad jūs man atrodote garbingas.
- Garbė yra tik dar viena žmogiška iliuzija, daktare. - Tarė Gorbas. - Graži iliuzija, žinoma. Jūsų vietoje nusineščiau savo paslaptis su savimi. Aš per ilgai išbuvau šiame kūne, kad beturėčiau kokias nors iliuzijas. Be to, aš žudikas. Ar galite įsivaizduoti garbingą žudiką?
- Galbūt aš tik kvailas senis, tačiau jaučiu – ne savo protu jaučiu – jūs kitoks nei bet kuris žmogus, ar kiborgas. - Peras pagrūmojo pirštu Gorbo panosėje. - O jeigu aš apsirinku ir darau klaidą, tuomet tai vis tiek nieko nepakeis, ar ne?
- Galbūt. - Linktelėjo kiborgas. - Mums belieka sėkmingai abejoti.
- Taigi, aš galiu daryti savo klaidą ir papasakoti jums tas prakeiktas paslaptis?
- Manau, jūs galite pabandyti, - linktelėjo Gorbas, stebėdamasis kai kuo kitu – įsikarščiavęs Peras netikėtai prisiminė žodį „prakeiktas“. Žodį, kurio jau seniai niekas nevartojo.

---

Kuo ilgiau jis tyrinėjo paimtą mėginį, tuo labiau stebėjosi – lavonas ne šiaip gerai išsilaikė. Jo būsena buvo beveik ideali. Rodos, sugrąžink jam tinkamus skysčius, reanimuok ir jis prabils seniai negirdėta kalba. Verikas nė pats nepajuto, kaip ėmė svarstyti tokį neįprastą veiksmų planą. Kažin, ką pasakytų Hektas Mačas, jeigu vietoje saugiai užkonservuotų mėginių gautų vaikštantį ir mąstantį aborigeną?
Na gerai, jeigu jis atgaivintų tris iš jų, o ketvirtą supjaustytų mėginiams? Žaliavos ir taip būtų per akis, be to, iš gyvų žmonių būtų galima paimti audinių ir vėliau, nerizikuojant prarasti šaltinio.
Verikas pažvelgė į melsvą plaštaką, besiilsinčią ant vonios krašto. Taip, mintis iš tiesų gera. Jeigu Hektui pasirodys kitaip, vėliau atgaivintuosius bus galima nesunkiai užmušti ir paversti didele pinigų krūva.
- Gyvi jie bus įdomūs ne tik biologams, tiesa? - sumurmėjo mokslininkas sau panosėje, - Ir tu norėsi susipažinti su gyvu Van Demienu, ar ne, tėtuši?..
Jis sugriebė pamėlusią ranką, nustatė pjūvio vietą ir ryžtingu judesiu atskyrė plaštaką nuo lavono, nusprendęs šį išmėsinėti ir taip geriau susipažinti su kitais trimis „pacientais“.
Metalinis snukis stūksojo nejudėdamas už vonios, stebėdamas savo šeimininką nedidele akimi. Kol kas jis neturėjo darbo – chirurgija buvo per smulkus užsiėmimas stambiems roboto pirštams ir manipuliatoriams. Tačiau jis galėjo paduoti reikiamus įrankius ar padaryti stambius pjūvius.
Verikas neskubėdamas mėgavosi savo darbu, tyrinėdamas raumenų skaidulas po mikroskopu, vertindamas būsimų procedūrų veiksmingumą. Kai galop patenkino savo smalsumą, liepė metaliniam snukiui šiek tiek kilstelėti lavoną nuo vonios dugno, kad kitai mašinai – „mėsininku“ pramintam chirurginiam robotui būtų patogiau imtis greitų operavimo darbų. Šis dirbtinis padaras, skirtingai nei metalinis snukis, turėjo daugybę smulkių it vielos rankyčių. Vienos iš jų galėjo tik griebti, kitos – tik pjauti ir skrosti. O visas jas prižiūrėjo aibė miniatiūrinių akių, išsidėsčiusių visur, kur jų labiausiai reikėjo. Šis gudrus ir greitas sutvėrimas galėjo per kelias sekundes persodinti bet kurį organą, praradęs vos kelis lašus paciento kraujo. Arba galėjo per tokį pat trumpą laiką supakuoti pacientą į maišelius, kad vėliau kas nors juos išskirstytų į šaldytuvus. Kaulai ir kremzlės jo skalpeliams nebuvo didelė kliūtis. „Mėsininkas“ nevažinėjo ant ratukų, nes buvo pritvirtintas prie sienos ilga lanksčia alkūne, kuri leido jam pakibti praktiškai bet kurioje patalpos vietoje ir bet kokiame aukštyje.
Verikas įvedė naują programą, liepdamas tyliam padarui ištirti visą lavoną ir pateikti ataskaitą, jeigu atras kokių nors nukrypimų nuo jam žinomų standartų. „Mėsininkas“ pritariamai dūgztelėjo, suvirpindamas savo vielutes primenančius manipuliatorius. Jis nusileido žemiau, panardindamas savo skalpelius, čiuptuvėlius, repliukes ir adatas į ledinį skystį. Beveik akimirksniu dešimtys adatų susmigo į lavono galvą ir Verikas staiga išvydo perspėjantį pranešimą pagrindiniame monitoriuje.
- Kad mane kur šū... - užstrigo balsas jo gerklėje, nes mokslininkas tikrai nesitikėjo, jog „mėsininkas“ suras kažką keisto taip greitai.
- Piktybinis auglys? - šyptelėjo Verikas. - Ką gi tu darei su savo kūnu, bičiuli? Kirmėles ausyse auginai?
Ekranu nuslydo dar vienas pranešimas. Roboto adatos nenuilsdamos badė lavoną, analizuodamos kiekvieną kubinį centimetrą. Ir pažeidimų jos rado daug. Pirmiausia aptiko, jog gyslomis teka visai ne kraujas, tačiau Verikas tai jau žinojo. O tada sąrašas ėmė ilgėti taip greitai, kad mokslininkas nebespėjo skaityti naujų pastabų, tik apstulbęs spoksojo į monitorių, galvodamas apie kitus tris, laukiančius savo eilės. Nejaugi jie visi buvo tokie ligoti? Tais laikais, kai pasaulis buvo visiškai kitoks?
Jis dar kartą susimąstė apie savo planą juos atgaivinti. Jeigu jie visi tikrai turėjo tiek pažeidimų, tuomet reikėjo pergalvoti kai kuriuos plano punktus.
- Atnešk čionai D tipo nanorobotus, - paliepė Verikas metaliniam snukiui.
Šis atgijo, sekundę pagalvojo ir nuvažiavo ieškoti konteinerių su minėtaisiais padarais. Tuo tarpu „mėsininkas“ baigė vykdyti programą ir sustingo, garsiu signalu pranešdamas apie sėkmingai atliktą užduotį.
- Pašalink jį iš ten, - sumurmėjo Verikas panosėje daugiau sau, nes robotas – chirurgas galėjo suprasti tik klaviatūra rašomas komandas.
Gavęs savo komandą, „mėsininkas“ džiaugsmingai suspragsėjo skalpeliais ir ėmė doroti lavoną, nuosekliai atskirdamas kūno dalis bei vidaus organus, mikliais čiuptuvėliais pakuodamas viską į permatomus maišelius. Po pusės minutės vonia liko tuščia, visi maišeliai tvarkingai sudėti į dailią krūvą ant stalo, šalia.
Grįžęs metalinis snukis atidavė Verikui nanorobotus ir palaimingai kriuksėdamas nuvežė maišelius į šaldytuvą.

Trys konteineriai su trimis likusiais žmonėmis. Mokslininkas prisiartino prie artimiausio, glostydamas lygų rankose laikomo cilindro paviršių. Viduje buvo milijardai D tipo nanorobotų. Aukščiausios rūšies. Tokių niekas nepardavinėjo už Mednano sienų. Tinkamai valdomi, jie galėjo padaryti bet ką.
Pavyzdžiui, sunaikinti nereikalingus audinius, tokius, kaip piktybinis auglys.

Verikas perbraukė pirštine aprasojusį konteinerio stiklą ir pažvelgė į susiraukšlėjusį Martyno veidą.
- Gerai... Tavo viršus, kapitone! - nusišaipė jis, žvelgdamas į pusiau atmerktas Martyno akis. - Tu būsi pirmas.
Grįžęs metalinis snukis meiliai apkabino „olando“ kapsulę ir nunešė ją į vonią, kad galėtų nupjauti viršų. Skysčiui pradėjus maišytis su geliu, patalpoje temperatūra nukrito dar labiau. Verikas buvo patenkintas tuo – jis nebeužuodė savo prakaito kvapo. Dabar jis uodė tik atradimų kvapą.

---

Gorbas nė karto nepertraukė Pero, šiam karštai aiškinant savo sužinotą paslaptį. Tik porą kartų linktelėjo, Perui paklausus „argi ne taip? “. Ne todėl, kad visiškai sutiko su teiginiais – daugiau dėl to, kad neblaškytų senio minčių. Laiko buvo likę visai mažai, o liepsnos židinyje seniai virto ryškiai žioruojančiomis anglimis.
Peras galop nutilo ir sunkiai atsiduso, tarsi nuridenęs sunkų akmenį.
- Turbūt man kaip tik to ir reikėjo – kažkam visa tai išsipasakoti, - pratarė senis pavargusiu balsu. - Dabar jūs matote.
- Taip, - linktelėjo Gorbas. - Tai įdomu. Tačiau jūs darote per daug išankstinių išvadų, daktare.
- Manote?
- Esu tikras, kad viskas gali būti paaiškinta kiek kitaip, nei pats įsivaizduojate. Pamenate, sakiau, kad netgi patys išrinktieji nežino visų paslapčių?
Peras susijaudinęs net palinko į priekį:
- Norite pasakyti, jūs žinote, KAIP iš tiesų viskas yra?
- Galbūt. Tačiau bijau, kad nebespėsiu jums papasakoti. Mane, deja, spaudžia laikas.
Kiborgas atsistojo ir pirštais perbraukė apsiaustą, lyginamas jį.
- Palaukite! - šūktelėjo išsigandęs Peras.

---

Gyvenimas į Martyno gyslas sruvo mažų, dirbtinių robotų pavidalu. Milijardai jų, sūkuriuojančių tarp laiko paveiktų ląstelių ir belaukiančių komandos, kuri pakeistų jų betikslį egzistavimą. Tarp mažulių, nešami dirbtinės kraujo plazmos, plaukė ir kiti, daug didesni ir sudėtingesni nanorobotai – tikri daugiaaukščiai pastatai, lyginant su „darbininkais“. Tai buvo „motinėlės“, kurios surinkdavo kenksmingas organizmo medžiagas ir perdirbdavo jas į darbščius mažulius. Jos taip pat perdavinėjo iš išorės gaunamas komandas, sinchronizuodamos darbą. Jų buvo tūkstančiai, apsuptų džiaugsmingai besiverčiančių į priekį mažulių spiečių. Visa ši armada ketino okupuoti kiekvieną kūno kraujagyslę ar ląstelę, kad galėtų patraukti svertus, įjungiančius gyvybę.
Verikas, žinoma, nematė šio mikroskopinio chaoso, tačiau jis puikiai tai galėjo įsivaizduoti. Iki kambario temperatūros šylantis Martyno kūnas jau buvo iškeltas iš gelio ir paguldytas ant lėtai kaistančios paklodės. Šimtais lanksčių vamzdelių, kuriuos „mėsininkas“ pasigardžiuodamas smaigstė į jo kūną, plūdo kraujo plazma, kartu nunešdama vis naujus nanorobotų debesis. Kitais vamzdeliais iš kūno ištekėjo užsilikęs krioprotektantas.
Verikas tikrino nanorobotų veiksmų programą, eilutė po eilutės, virpėdamas ir nekantraudamas išgirsti pirmą širdies dūžį, kuris leistų suprasti, jog jam pavyko atgaivinti daugiau kaip tūkstančio metų senumo žmogų. Ne kiekvienam mokslininkui ir toli gražu ne kasdien pasitaiko tokia proga. Jis stengėsi susitvardyti, tačiau sunkiai sekėsi. Metęs skubų žvilgsnį į Martyno kūną, kuris pamažu atgavo normalią spalvą, mokslininkas nervingai šyptelėjo, svarstydamas, ar nereikėtų kokios nors papildomos apsaugos, tačiau už stalo budėjo patikimasis metalinis snukis. Su juo tikrai buvo pakankamai saugu.
Verikas vėl pažvelgė į monitorių ir krūptelėjo.
Ekrane blankiai švietė neryškus veidas, įsmeigęs į jį akis.
- Kas per... - mokslininkas žengė žingsnį atgal, stipriai sumirksėjo, tarsi nenorėdamas patikėti tuo, ką mato. Jis žinojo, kad kompiuteryje negali būti jokios programos, piešiančios tokius vaizdus. Veidas buvo moters, ir gana jaunos. Be antakių, siauras, išblyškęs. Kaip vampyrės iš dar vienos, tėvo pasektos istorijos (ne, pasakų jau tikrai GANA!).
Atsimerkęs jis vėl pamatė tas pačias komandų eilutes. Užsimerkė dar kartą, tikėdamasis, kad kažkas vėl įvyks ir pajuto šaltą prakaitą po savo marškiniais. Netikėtas reginys jį išgąsdino.
Ne, nieko...
Ekrane vis dar švietė tos pačios nebaigtos tikrinti programos eilutės.
- Šūdas, - tarė sau Verikas. - Gal man tikrai laikas namo.
Jis baimingai dėbtelėjo į Martyną, svarstydamas, ar tik nebuvo tai Van Demieno triukas. Gal tais laikais žmonės tikrai turėjo kokių nors neįprastų sugebėjimų?
Mokslininkas prisiartino prie pulto ir nedrąsiai prilietė klaviatūrą.
Patvirtinti komandą?
Jis patvirtino. Po to patvirtino dar tuzinus jų, vis laukdamas kažko neįprasto, šonu jausdamas gulinčio lavono buvimą greta. Nemalonus jausmas neapleido iki pat operacijos pradžios.

---

- Jūsų laikas baigėsi, - švelniai pasakė Gorbas. - Man labai gaila.
- Bet aš... Aš noriu žinoti!..
- Žinios dabar bereikšmės, daktare. Jūs nebeturite laiko kam nors jų perduoti, o mirusiam jos bus tikrai nenaudingos. Gęstančių elektronų debesis nervų grandinėse – štai kokia bus jūsų atmintis. Nebent jūs tikite reinkarnacija.
- Bet aš galiu perduoti... - vapėjo Peras, dairydamasis savo rašiklio. - Pažadėkite man, Gorbai, aš tikrai galiu...
- Galite ką?
- Pažadėkite, kad nesunaikinsite to, ką dabar parašysiu! - Peras pasiekė knygą lentynoje, ištraukė ją ir išplėšė puslapį iš jos. Drebančiomis iš susijaudinimo rankomis jis ėmė rašyti kreivus sakinius, veldamas raides ir žodžių tvarką.
- Pažadai, kaip ir garbė, tėra tuščia iliuzija, daktare, - tarė Gorbas, apeidamas krėslą, kuriame sėdėjo senis. - Bet graži iliuzija. Jeigu tai jūsų paskutinis noras, aš galiu jums pažadėti.
- Taip, - atsiduso Peras. - Tai mano paskutinis noras. Nesunaikinkite šio užrašo.
Jis nuleido rašiklį ir pažvelgė į savo kreivą pranešimą. Dar vienas, koduotas pranešimas buvo užrašytas ant stalviršio apatinės pusės. Kokia tikimybė, kad jį kas nors perskaitys?..
- O Dieve... - atsiduso Peras.
- Jūs pradėjote tikėti, daktare? – pasmalsavo Gorbas, stovintis jam už nugaros.
- Ne... nemanau. Tiesiog bijau mirties.
- Pažadu, kad jums neskaudės, - švelniai patikino kiborgas.
Jis pažvelgė į knygų lentyną, iš kurios Peras ištraukė išrinktą knygą. Kažką joje pastebėjęs prisimerkė, žengė žingsnį artyn ir palietė vienos knygos nugarėlę. Paėmęs ją į rankas, vien lūpomis sušnabždėjo keistą pavadinimą – „Mažasis Princas“. Gorbas kelias sekundes tyrinėjo atkurtą viršelio piešinį, tada įsidėjo knygą į kišenę ir išėjo, palikęs kambaryje negyvą žmogų, sėdintį prie gęstančio židinio su atversta knyga ant kelių.

---

Iš pradžių tai buvo greitai gęstanti šviesa, kurią jis vargiai besuvokė. Tada, tarsi nukritus kažkokiam sunkiam skydui, pasaulis nelauktai sužibo dar ryškiau, negu iki šiol galėjo jį matyti. Peras išvydo židinį – ryškų ir nepaprastai įdomų. Tai nebebuvo tas pats pasaulis, kurį jis pažinojo anksčiau. Šį reikėjo pažinti iš naujo – vėl ir vėl. Ir jis, sulig kiekvienu sekančiu gyvybės tvinksniu, tik įgaudavo naujų, smulkių detalių, kurios visos prašė dėmesio.
Tai buvo nuostabu.
Peras išvydo kiborgą, apgaubtą keistos, gelsvos šviesos. Jis stengėsi ištraukti iš lentynos knygą, įkalintas vienoje sekundėje, viename smulkiame mirksnyje.
O tada laike sustingęs pasaulio kadras staiga pasitraukė kažkur į tolimą užmarštį ir Peras pajuto save kažkur tarp žalių, pulsuojančių gyvybe medžio lapų maloniai vėsiame pavėsyje. Viskas aplinkui buvo gyva. Netgi vaiskiame šviesos spindulyje, prasimušusiame pro lapų tankmę, žaidė miriadai smulkių dulkelių, šokančių tik joms vienoms suvokiamą šokį. Netgi medžio lape, kurį maloniai kuteno šviesos spindulys, tyliai šnekučiavosi milijardai gyvybės vienetų.
Šis pasaulis buvo GYVAS.
O dar po akimirkos Peras užmiršo viską, nusimesdamas savo gyvenime sukauptus sluoksnius, kurie nepriklausė šiai visatai. Pajutęs primityvią gyvybės trauką, jis nusklendė kažkur, traukiamas lankstaus tikimybių siūlo.
Ta nauja vieta nebuvo maloni.

---

Kitame miesto gale, Medanano laboratorijų gilumoje, Martynas sunkiai atmerkė akis.