Būk man mama

Rasa, basa valkata, būk man mama.
Aš to laukiau taip ilgai,
Kada pagaliau aš galėsiu vaikščiot Tavo pramintais takais?
Ašarų vingiais, nulietom gijom.
Pinavijom.
Palijo Motinom,
Nes neturiu tikros.
Į urną susemti pelenai nebemyli.
Tylėk, tas plakantis daiktas manyje tyli.
O aš tik noriu...
Rasa, basa valkata, būk man mama.



Tik ryte?...
O naktimis mane glamonėja kažkieno sausos, bet savos rankos.
Aš laukiu, kad mėnuo nuleistų savo aštrų pjautuvą.
Nepjauk!

Aš juk net nelaukiu švelnumo, tik noriu...
Rasa, basa valkata, būk man mama.