Bevandenis

- Ar čia tikrai ta vieta?.. – netikėdamas savo akimis paklausė Antanas, stebėdamas gelsvą planetą pro pusės metro storio armuotą iliuminatoriaus stiklą. – Norite pasakyti, jis gyvena šioje negyvoje planetoje?
- Gyvena, sūneli. Gyvena... – atsiliepė Lionginas Smeikrojus, sukriošęs kosminio laivo kapitonas, kurio viena akis visą laiką kažkodėl žiūrėjo į apačią, o vietoje kairės kojos stirksojo paauksuotas strampas, vietomis nubrūžintas iki pirminio plieno baltumo. - Juk sakiau, kad jį Bevandeniu ne be reikalo vadina.
Antanas nureguliavo savo prieštvaninį „zenitą“ ir padarė porą nuotraukų į juostelę, kuriai išryškinti reikėdavo pakloti nemažą krūvą pinigų – paskutinis tokių juostelių ryškintojas gyveno kitoje Mėnulio pusėje, penktojoje aveniu 26A  ir už savo paslaugas imdavo beprotiškai daug. Tačiau ir nuotraukos kainavo tiek pat. Antanas buvo Aukščiausio Lygio Reporteris Su Prieštvaniniu Fotoaparatu ir visi tai žinojo. Jo reportažai buvo visada teisingi ir patikrinti. Ir už juos mokėjo daug.
- Bet vis tiek nelabai suprantu, kaip vanduo gali pabėgti nuo paprasčiausio žmogaus... – suniurnėjo jis.
- Kai pamatysi Bevandenį, daugiau suprasi, - sukikeno Smeikrojus. - Pasakysiu tau tikrą dalyką – kai pirmą kartą atlydėjau Bevandenį į šią planetą, joje tyvuliavo platūs vandenynai, tekėjo neaprėpiamos upės ir iš debesų krito dangiško grožio kriokliai... Nieko nebeliko! Net ašaros ant akmens – viskas pabėgo!
- Kur?
- Ką žinau aš? Velniai supaisys, sūneli. Krito krioklys, riaumojo – ir nebekrenta. Apsidairai aplinkui – ogi Bevandenis netoliese gyvena... Kaip manai, kodėl jį iš Žemės išgrūdo su pačiu prabangiausiu laivu? Kodėl jam visą žvaigždę su planetų sistema padovanojo? Kodėl aplinkui tą žvaigždę patrulį pastatė? Dėl grožio? Che che che...
- Tai kodėl?.. - žioptelėjo Antanas.
- Na, kad nepabėgtų pirdyla iš savo planetukės, žinoma! Kad nesugalvotų savo žmonikės aplankyti ir dar (neduok tu Dieve) vaikų užveisti, nuo kurių ne tik vanduo, bet ir akmenys išriedėtų. Kur paskui ašarėlę nuritinti, ką?..
Antanas praleido pro ausis likusį Smeikrojaus bambėjimą ir įdėmiau pažvelgė į negyvą planetos paviršių, kuris išsiskėtė jau per visą iliuminatorių. Jo „Zenitas“ suspragsėjo dar du kartus (dar penkiolika tūkstančių rublių nutekės į ryškintojo kišenę).
- Tuoj leisimės, Antanuk... – prisiminė vienakojis Smeikrojus. - Eik į gelbėjimosi kapsulę ir prisisek, bo kai pakratys, kaulelių nesurinksi.
- Kodėl gelbėjimosi kapsulėje? - nesuprato Aukščiausio Lygio Reporteris Su Prieštvaniniu Fotoaparatu.
- Nagi todėl, kad nėra čia daugiau saugių vietų nuo kratymo. O jeigu dar skylė korpuse atsiras ir oras ištekės – sveikas pražuvęs.
- O jūs? - pasmalsavo Antanas.
- Kas? - apsidairė nesupratęs Smeikrojus.
- Na... tu!
- Ai, - suprato kapitonas. – Aš... Nieko tokio, aš jau pripratęs. O tu bėk, nestovėk. Penkios sekundės iki planetos gaivaus oro beliko.
Antanas skubiai nuėjo į gelbėjimosi kapsulę, galvodamas, kaip jam pačiam prisipratinti prie vakuumo. Praverstų gal ateityje.
Uždarė liuką, prisisegė visus diržus, kiek tik rado patalpoje ir tik tada pastebėjo skylę kapsulės korpuse.
Lašėjo tepalas.
Antanas užsimerkė ir labai stipriai sugniaužė „Zenitą“.

Kosminis laivas smogė į atmosferą, gailiai suvaitojo ir užsidegė ryškia liepsna. Be dūmų. Kaip visada.
Smeikrojus buvo patenkintas – dar niekada jo laivas nedegė taip ryškiai ir gausiai. Kaip jis norėjo, kad kas nors pamatytų tai iš šalies ir užfiksuotų, kad vėliau būtų galima pretenduoti į Gineso rekordus... Ech, šios svajos visada jį aplankydavo tokiomis akimirkomis. Gražu.
Po kelių minučių greitis sumažėjo, liepsnos užgeso, sveikai įraudęs korpusas tratėdamas traukėsi į pradinius matmenis, tarsi džiaugdamasis dar vienu sugrįžimu prie gravitacijos šaltinių.

Laivas nusileido ant kažkada šioje planetoje buvusio vandenyno pakrantės, kuri į pakrantę seniai nebebuvo panaši. Sausa, suskeldėjusi žemė buvo nuklota žuvų kauleliais, vėžiagyvių bei sraigių kiautais. Vandens aplinkui nebuvo nė lašo.
Ant nedidelės kalvos stovėjo troba iš saulėje aptirpusio plastiko.
- Jau gali atsisegti, - išgirdo Antanas Smeikrojaus krioktelėjimą. Jis nusivalė prakaitą, atlaisvino diržus ir netrukus išropojo iš laivo, ant tvirtos žemės, kur kapitonas Lionginas patenkintas spoksojo į plastikinį namuką ir kimšo savo pypkę, pasigavęs tabako maišelį iš už diržo.
- Ar tai... Jo namas? – suvapėjo Aukščiausio Lygio Reporteris Su Prieštvaniniu Fotoaparatu.
- Aha, - supapsėjo baltą dūmą Smeikrojus. - Susirinko iš kažkokio sudužusio laivo vidaus interjero dalių. Gražus, ar ne?
- Nuostabus, - burbtelėjo Antanas ir nupėdino link keistojo statinio. Pakeliui sugalvojo įmantrų pasisveikinimą, kokio dar niekada nenaudojo, tačiau jo taip ir nepavyko panaudoti, nes Bevandenis jį pastebėjo pirmas.
- Gal turi viskio? – karktelėjo balsas iš šalikelės, kai iki namo beliko vos keli žingsniai. Antanas nustebęs pažvelgė į balso pusę ir išvydo liesą žmogystą, besideginančią prieš saulutę kažkokiame labai neaiškiame, iš plastiko suimprovizuotame krėsle.
- Bb... be... vandenis? - sumikčiojo Antanas, staiga pritrūkus žodžių.
- Persefonas Sukilėlis, - kilstelėjo mažą kepuraitę kūdena. - Gal turi ko nors su laipsniais?
Antanui beliko papurtyti galvą.
- Ble, na jūs visi tokie – atlekiate pas mane su durnais klausimais ir be buteliuko! - pareiškė susierzinęs Persefonas. - Gal man skelbimą pakabinti, kad šokolado ir gėlių negeriu? Kaip tame anekdote, che che... Gal bent anekdotą naują moki?
- Apie arklį ir Buratiną tiks?
- Tpfu... - nusispjovė Persefonas. - Aišku - nemoki... Ko tada nori?
- Aš ieškau Bevandenio. Ar tai jūs?
- Tai mes, - palinkčiojo Bevandenis. - Be jokios abejonės. Ar matai aplinkui nors lašą vandens? Visas pabėgo, ble!
Skubiai sugraibęs kišenėje gulintį diktofoną, Antanas įjungė jį ir pasilenkė prie besideginančio Persefono:
- O kur jis pabėgo?
- Kas jį žino? – gūžtelėjo pečiais Bevandenis. - Nemačiau. Jis visada pabėga tada, kai aš nematau. Kažkur nuteka, nuplaukia, nugaruoja... Pabėga, vienžo...
- Bet argi niekas nebandė sužinoti, kaip tai nutinka?
- Kažin, ar kam nors tai rūpi, kai pusė miesto per vieną naktį lieka be vandenuko, - nusišaipė kūdena. - Svarbus pats faktas, kad jo nėra. Ir kad dėl to kaltas aš.
- Vadinasi, tirti turėjo ir jus?
- Turėjo... – Bevandenis atsistojo ir nušlepsėjo į namą, lydimas žurnalisto. - Turėjo, mielasis, turėjo. Viską ištyrė, nieko nerado. Ničnieko. Aš nesu supermenas. Nuo manęs tik vanduo bėga. Gal bijo? Che che!.. Tai sakai, be buteliuko atskridai…
Viduje buvo tamsu ir vėsu. Kampe riaumojo juodas šaldytuvas, papuoštas kalėdinėmis lemputėmis, prieš kurį buvo pastatyta sulūžusi sofa. Bevandenis pasilenkė prie šaldytuvo, atidarė jį ir ištraukė storą butelį kažkokio rusvo skysčio.
- Šitą brudą prieš savaitę išvariau iš kažkokios žolės. Paskutinis mano birzgaliukas, žurnaliste. Beje, koks tavo pavadinimas?
Antanas trumpai galvojo apie neįprastą klausimą, tada pasakė savo vardą bei titulą.
- Aukščiausio lygio su prieštvaniniu, ar ne? – palinkčiojo Bevandenis. - Kietai. Paskutinis čia svečiavosi kažkoks kaubojus iš Lokės Betagamos.  Paskelbė man, kad kažkurioje planetoje esu išrinktas rugsėjo mėnesio Playboy seksualiausiu... Bet butelio irgi neturėjo. Ir tu neturi, žurnaliste. Ir vėl man imti atsargas iš savo šaldytuvo. Kainuoja tie jūsų vizitai...
- Bet aš galiu sumokėti.
- Ble, nu tu ir pašneki... Kur aš dėsiu tuos rublius, jeigu čia pirkliai nenusileidžia, ką? Ir kosmoso patrulis draudžia iki artimiausios parduotuvės per hipererdvę stryktelėti.
- Bet aš nieko kito neturiu...
- Turi, - pareiškė Bevandenis. - Tu esi nusisamdęs senį Smeikrojų. Visi jį samdosi, kai nori mane surasti. Vat ir padarysi man paslaugą, Antanai su prieštvaniniu foto, ar kaip tu ten...
- Kokią?
- Ai, nedidelę... Viso labo planetą noriu pakeisti.
- Ne! - klyktelėjo Antanas. - Patrulis... skeneriai, mirtis!.. Tavęs gi niekur neišleis, Bevandeni!
- Baik triesti miltais ir pasiklausyk, broliukas. - Bevandenis įsitaisė ant sukežusios sofos ir atkimšo butelį. - Kita planeta yra čia, šios saulės penktoje orbitoje. Niekur mirti nereikės. Aš ten jau ne kartą buvau ir dabar pats laikas man grįžti tenai žiemos sezonui. Čia per ilgai atostogauju, aišku?
Jis užsivertė butelį, o Antanas linktelėjo.
- Smeikrojus viską žino, jis jau mane ten skraidino. Tik sumokėk jam už papildomą reisą ir viskas, - rūgtelėjo Bevandenis. - O jau tada duosiu tau tiek interviu, tiek pripozuosiu, kad nuotraukose maudysiesi. Galiu ir trumpikes nusimauti, jei labai reikia. Man vienodai šviečia.
Antanas galvojo apie tai, ir kuo toliau, tuo labiau jam planas patiko.
- Ar toje kitoje planetoje bus vandens? - pasitikslino jis.
- Jau bus suspėjęs parbėgti, - linktelėjo Bevandenis. - Pats savo akimis pamatysi, kaip pradings vėl. Argi ne tokio reportažo nori, žurnaliste?

Antanas norėjo. Jis sutiko.

Vienintelis daiktas, kurį Bevandenis pasiėmė su savimi, buvo juodas šaldytuvas. Antano padedamas, jis įritino jį į kosminį laivą ir nusispjovė ant sausos žemės:
- Ne amžinai. Atlėks kitas žurnalistas ir aš čia grįšiu. Ar ne, seni?
- Gryna teisybė, - sukikeno Smeikrojus. - Jau dešimtį metų tave kiloju iš vienos planetikės į kitą. Ten ir atgal. Čionai ir tenai...
Kapitonas paspaudė perskilusį pusiau mygtuką ir laivo liukas užsivėrė. Netrukus krioktelėjo varikliai, atplėšiantys nuo žemės tonas metalo, Bevandenį su šaldytuvu ir vilčių pilną Antaną. Jie skrido daryti gero reportažo.

---

Vos laivas dingo dangaus žydrynėje, tyliai spragtelėjo žemės grumstelis, išspirtas iš plyšio menkos vandens srovelės. Giliai atsiduso medis, šaknimis pajutęs gaivią vėsą, kylančią iš gelmių į paviršių. Tolumoje tyliai sušlamėjo, sučiurleno...
Horizonte pasirodė plona, pilka linija, laikas nuo laiko vis storėjanti, melsvėjanti, auganti. Su ja artėjo ir džiugus grumėjimas, kuris tuoj peraugo į kurtinantį triumfo riaumojimą. Į krantą tykštelėjo veržli bangą, išsviesdama į orą tūkstančius purslų.
Už kelių kilometrų atgijo gigantiški kriokliai, iki šiol snaudę paslaptingoje tremtyje. Kalnai krūptelėjo nuo daugybės tonų, vėl pradėjusių bombarduoti krioklių papėdes. Dangumi nuslydo pirmi skysti debesys, palydėdami Bevandenį, kuris skrido žiemoti.