Lovliai tarp žmonių – 2

2. Lovliai ir Pinčius džiaugiasi
Senelio žodžiai visam penketui labai uždavė širdis. Nė vienas nenorėjo išeiti iš šios sodybos ir ateityje gyventi kas sau. Bet ir taip gyventi, kaip iki šiolei, taip pat tarsi nebeišeina. Iš tikrųjų galvojo jie visi – Mantas jau suaugo, sustiprėjo, jis retai kada beprieidavo ir bepakeldavo lovlius iš dėželės, vis daugiau laiko praleisdavo su Pinčiu. Lovliai Pinčiui pavydėdavo, bet jie tebuvo maži ir kartu nei vaikščioti, nei lakstyti negalėdavo. Jie jau net tarpusavy apie tai buvo šnekėję:
– O kad mes būtume su dviem kojomis, turėtume žmogaus galvas ir būtume dideli, tai niekad dienomis nebesigultume į tą žalią dėžę ir gyventume kaip ir visi žmonės.
– Ir prie stalo galėtume sėdėti, kaip kad sėdi visi...
– Ir dienom vaikščioti, o naktim miegoti...
– Būtų gerai, jeigu iš žaislų galėtume pasidaryti tikrai gyvenančiais pasauly žmonėmis... Aš net įsivaizduoti negaliu, kaip būtų gera...
– Cha, – vos nenusijuokė Pinčius iš lovlių, kai jie užsiminė apie savo slaptas mintis, – tada ir aš noriu tapti normaliu žmogumi. Kam man ragai ir uodega, kam man kanopos ir tie rudi plaukai? Su drabužiais man ir be plaukų nebūtų šalta...
– Žinoma, ir tu turėtum pasikeisti, pasidaryti lygus visiems, – pritarė lovliai.
– Tai va, ir pasakykim seneliui, kad mes norime būti visi vienodi, – visi kartu vaikščioti ir dirbti darbus, sėdėti prie stalo ir išeiti į miestą...
– Juokus paistote. Nieko mums senelis nepadės. Man atrodo, reikia galvoti apie ką nors kitą, apie kokį tikresnį dalyką, – suniekino visus Pinčius.
– Tu kaip nori, o mes viską imsim ir pasakysime seneliui. Įkyrėjo amžinai bastytis naktimis, o dienomis, kai visi kruta, kiurksoti toje žalioje dėžėje...
– Sakykit sakykit, tik žiūrėkit, kad nepasidarytų dar blogiau... Man, kai esu ragavęs gyvenimo pragare, čionykštis gyvenimas – tikras rojus. Nors, žinoma, be uodegos, ragų ir ant viso kūno susivėlusių gaurų gyventi būtų daug geriau... Bet ar buvo kada žmogui gana – jam visada ko nors trūksta ir trūksta... Lygiai kaip ir mums dabar.
– Ir gerai, kad trūksta – bus apie ką seneliui pasakyti, o taip ir tylėtume, kaip kokie nebyliai, – pridėjo Mantas, aiškiai palaikydamas lovlių ketinimus.
Kitą dieną, kai jie vėl susirinko draugėn, senelis atidžiai išklausė savo mažųjų draugų pageidavimų ir atsidusęs pasakė:
– Man atrodo, kad turint tiek turtų ir pinigų, kiek turite jūs, pasauly galima viską padaryti. Juk dabar medicinos mokslas taip ištobulėjo, kad nutrauktas kojas prisiuva iš naujo, persodina svetimas širdis ir inkstus, iš naujo pertvarko žmonių veidus, o jei jau reikia ką nors nupjauti ir išmesti, tai geriems chirurgams tai yra vieni niekai...
Pinčius žiūrėjo į senelį ir, išgirdęs tokius žodžius, išplėtė akis, o lovliai iš laimės taip pašoko, kad vos nepramušė trobos lubų.
– Tada ir aš pageidaučiau likti be ragų, uodegos, kanopų ir plaukų, – vienu atsidusimu išpyškino Pinčius ir įsmeigė akis į senelį.
– Padėsim ir tau. Tavo gydymas, mano akimis, yra daug paprastesnis, nei lovlių. Jei lygybė, tai lygybė – visų norai turės būti patenkinti. Kitaip nėra ko ir pradėti.
Mantas pamatė, kad jų svajonės tikrai gali būti įgyvendintos, bet taip pat matė, kad tai nesuteikė seneliui džiaugsmo. Jis norėjo išgirsti iš jų kažką daugiau. Senelis suraukė kaktą ir tęsė toliau:
– Geri jūsų norai, bet aš neišgirdau paties svarbiausio dalyko. Kas iš to, kad jūs pasidarysite panašūs į suaugusius žmones. Kiek tokių šiais laikais visur slankioja, bet kai kurie iš jų  nebeverti net žmogaus vardo. Taigi, kas toliau? Ar ir jūs galvojate prisidėti prie jų, ar jūsų mintys turi dar kokių nors kitų vingių?
Penkiukei iškilo naujas galvosūkis. Vadinasi, šalia to, apie ką jie ką tik su tokiu džiaugsmu kalbėjo, yra dar kažkas, ko jie nepaminėjo, apie ką net nepagalvojo.
– O toliau, kai jau būsime kaip visi, mums atsivers visai kitoks gyvenimas. Man būtų ne pro šalį kur nors pasimokyti žemės gyventojų gyvenimo taisyklių ir džentelmeniškumo, – tarsi balsu galvojo Pinčius.
– O mes norėtume išmokti skaityti ir rašyti, – tęsė Mėlynis.
– O man patiktų išmokti visokių žaidimų ir pasidaryti geru sportininku, – nenusileido Juodis.
– Man patiktų įsitaisyti kokį amatą ir daryti kokius nors kitiems žmonėms reikalingus daiktus, – pridėjo ir Žalis.
– Va, dabar tai tikrai matau, kad jūs visi norite būti tikrais žmonėmis. Žmogus tampa juo tik tada, kai išsimokslina, įgyja kokį amatą, tampa geru specialistu ir dirbdamas gali padėti ne tik sau, bet ir kitiems. Dabar, kai jūs turite tokių gražių tikslų, aš dėl jūsų pasiryžęs padėti visas jėgas, o jei dar prisidėsite ir jūs, tai tikrai išbrisime iš visų jus kankinančių bėdų. Rytoj pat pradėsime žygį į žmogiško gyvenimo viršūnes.
Senelis daug ko, ką reikės dar padaryti, nepasakė, bet visi Manto draugai buvo įsitikinę, kad netrukus jie, kaip ir visi kiti, galės gyventi, mokytis ir dirbti. Tai buvo laimingiausios jų viso gyvenimo akimirkos. O Pinčius dar pasakė:
– Vakar net nesvajojau, kad taip lengvai senelis galėtų mums padėti, o šiandien patikėjau ir to tikėjimo esu pilnas iki pat kaklo, o gal ir iki pačių ragų galelių.