Daina apie patamsių slibiną

Dar saulei netekėjus, užgriuvo slibinai:
devynios vėžlio galvos žibėjo dyvinai,
lyg pūgžlio žvynuos mainės
atašvaitai spalvų,
bet dar nekilo saulė,
ir kojomis garnių
tas gyvis mindė žolę,
su durpėm maišė molį,
snapus baisius iššiepęs
vis tykojo aukos.

Štai -
naktį prajuodavę nuraudo ajerai,
į viršų kardus kėlė,
ir švietė jie žaliai
prieš patekančią saulę,
lyg rodė jai kelius,
ir pūgžliažvyniui vėžliui,
atrodė, nebebus
nei tako, nei takelio,
nei pasislėpt plyšelio.

Ir jis nebeieškojo -
užgriuvo spinduliai.

PRIEDAINIS:
jie skleidės virš marių,
virš šmėklų vakarių,
virš mano girtuoklės galvos.