Dėkoju

dėkoju už skausmą,
už džiaugsmą, už
šilumą, už gyvenimą.
mažos rankutės suspaudė
mamai nykštį ir vėl
aš nenoriu išnykti.

namas sugriuvo, viltis
išskrido, o dieve,
tu nežinai, kiek brangios
yra šitos pievos,
kurias aš sprendžiau,
tikimybes visas,
kiek ten skaičių yra,
gal daugiau nei širdžių,
kurios blaškosi čia šalimais.

noriu būti jausmu, ar
šviesa su džiaugsmu,
kažkodėl negaliu
aš žiūrėti ramiai į ten,
kur paliko sudegę namai.
ir neverksiu, nejausiu,
nebent tik sapne,
atsidursiu savajam kambaryje.