Tunguskos agonija/Žydroji Nefertitė

Vladimiras Kapapivičius tingiai įspraudęs savo fizionomiją stojikiškame fotelyje jautėsi esąs televizoriaus valdovas. Smėlynuose kol kas buvo ramu, bet greitai kintanti vėjo kryptis išdavė apie artėjančią audrą. Pultelis jo rankose pavertė televizorių visiškai paklusniu Vladimiro vergu. „Turiu skubint kupranugarį“, – pamąstė Machmudas Alibdijanas. Turėdamas absoliutinę vykdomąją valdžią Vladimiras be gailecčio šokdino savąjį aparatą pagal jojo dūdelę. Paskatintas šeimininko kupranugaris iš tingaus ir nerangaus gyvulio tapo gyvąja „Kamazo“ alternatyva.
- Pagaliau! – sušuko Vladimiras. Kupranugaris ėmė judėti ganėtinai greitai taip tenkindamas savo šeimininką. Televizoriuje mirktelėjo vaizdai ir pasirodė net paties Zinedino Zidano siluetas. Machmudas jodamas savo kupranugariu užsidėgė „Camel“ cigaretę ir ėmė horizonte ieškoti nors kokio civilizacijos proveržio. Bet futbolas jam buvo neįdomus. Staiga vėjas pakėlė didžiulį smėlio gūsį ir ėmė nešti tiesiai į žmogų. Kai tik Vladimiras panoro žiūrėti žinias įvyko keistas dalykas. Kilo smėlio audra. Televizorius, šviestuvai, mikrobangų krosnelė ir elektrinis gyvatukas - viskas netikėtai nustojo veikti.
- Nagi, gyvuly, greičiau, audra kyla, – paragino kupranugarį Machmudas. Pasirodo, visame name pradingo elektra. Machmudas numetė cigaretę į sukilusias smiltis ir gobtuvu prisidengė veidą nuo smilčių atakos. Vladimiras pažvelgė per langą, bet už jo buvo tamsu. Machmudas dar bandė ragint savo gyvulį, tačiau smėlio jau buvo ne tik ausyse, bet ir tarpdančiuose. Jis išėjo į kiemą ir pamatė, kad sniego iki kelių. Kupranugaris dar bandė žengti, bet smėlio jam buvo jau iki kelių. Kur tik žvelgė akys, buvo tamsu. Gyvulys bandė kiek galėdamas priešintis gamtos stichijai, bet jo jėgos seko. Vadinasi, elektros nėra visame mieste. Jo šeimininko irgi. Vladimiras nusprendė ieškot mobiliojo telefono. Machmudo akys aptemo. Tačiau jis irgi neveikė, kaip ir visi elektros prietaisai. Staiga skausmas atsiradęs suvokus, kokioje tragiškoje padėtyje jis atsidūrė, išnyko. Žmogų apėmė panika. Prieš akis jis išvydo žydrą moters, vilkinčios senovės Egipto drabužius, figūrą. Tada Vladimiras pajuto šaltį. Moteris artinosi prie jo ir darėsi vis ryškesnė. Nesant elektrai nebeveikė šildymo įrenginiai. Machmudas tiesė į ją ranką, mėgindamas ją paliesti. Vadinasi, jeigu padėtis greitai nepasitaisys – jį ištiks mirtis. Tačiau grakšti merginos figūra ėmė tolti. Kaip ir visus kitus vietinius. Machmudas bandė eiti paskui ją, bet pajuto, kad kojos neišneša. Vladimiras uždarė duris, apsivilko storiausius savo kailinius ir ėmė iš lėto kęsti agoniją. Staiga visos spalvos pranyko ir Machmudas sugrįžo į realybę. Jis suprato, kad atsėlina mirtis, kuri nusineš ne tik jo vieno, bet ir dar kelių tūkstančių žmonių gyvybes. Jis skendo gilioje pragariškai karšto smėlio jūroje ir juto, kaip pamažu sulig kiekvienu atodūsiu iš kūno išlekia vis didesnė gyvasties pliauska. Nebent įvyktų stebuklas, o stebuklais jis netikėjo. Machmudas sukaupęs visas jėgas pabandė pajudint ranką ir ši iškilo iš smėlio. Tad beliko tik laukti, kol šaltis amžiams užmigdys jo kūną ir išsineš sielą. Atsiradus vilties kibirkštėlei, sukaupė visas jėgas ir bandė išsivaduoti iš sacharos gniaužtų. Ilgai ir išgąstingai laukti. Dar kiek pasistengti ir jis vėl bus laisvas, vėl jam pavyks išvengti žiaurios mirties nagų, mirties, kuri jau ne kartą jį peiliais badė, bet ir šįkart Machmudas nušluostė jai nosį. Laukti ir laukti...