Ant užmigusio ežero pakraščio kalbinom meldus,
Operuodami frazėm prieš temstant flirtavusių medžių,
Nuo lieptelio sumerkę žvilgsnius palydėjome geldas,
Įkinkytas į gulbių snapus, nepaleidžiančius vadžių.
Tykų vakarą tą mudu ėjom per žvilgantį taką,
Kojų pirštais teškendami atšvaitus mėnesio plikės,
Ir girdėjome aiškiai, kaip pempės krūtinėje plaka –
Tebeaidi plakimas lig šiol memuaruose likęs.