į naktį grimsta tysios mintys

išraižytos bet neženklios mūsų viltys
atsidusę vokai leidžiasi
kur vyzdžiuose įstrigusios
nuovargiu liepsnojančios tavo rankos
mano ausims atbukusioms

nejaučiu erdvės vakarui užgulus
pametu atilsio vietą
sraigiška povyza
su menkiausiu virpesiu
esu pasiruošęs aimanoms praverti lūpas

akyse vysta paskutunės neužmirštuolės