Prabudus

Kodėl jūs taip bijot naktų mėnesėtų,
Po skėčiais vargingų žibintų?
Juk kelias trapučiais žodeliais nusėtas
Jau šitiekos kojų išmindytas.

Neklaidžios vienatvės, gal net nuobodokos,
Bet gąsčiojas miško pelėdos,
O pievos rasom jūsų miegui apklotos,
Tik gėlės čirpimais aprėdytos.

Per silpnos plaštakės nusineša dangų,
Po žvaigždę, po dūmą į plaukus,
O mes - tik pabudę atsiveriam langus.
Lietuviškas rytas - niaukstosi.