Arijana

Nesusipratimas

Keli dalyviai į ją atsisuko. Tarp jų buvo ir Malvina, tačiau ji teikėsi žvilgtelėti, tik sekundės dalį, su didžiule pašaipa ir paniekinimu. Kitų žvilgsniai taip pat nebuvo draugiški. Visi nujautė, kad Arijana nedalyvavo bandymuose... Ir yra per maža. Vedėjas mažumėlę sumišo, pamatęs paskutinę dalyvę. Jis atsisuko į teisėjus ir kažką pasakė. Žinoma, per šurmulį niekas negirdėjo. Teisėjas palingavo galva. Atrodo viskas buvo planuota ir sutarta. Arijana sukaupė visas jėgas ir palengva nujojo link vedėjo. Tas šiek tiek pasitraukė atatupstas, kad žirgas jo nekliudytų. Matėsi, kad žmogus dirba tikrai ne sau mėgstamą darbą.
- Pone, man atrodo čia įvyko nesusipratimas...
- Man irgi taip atrodo. Tu dalyvavai bandymuose?
- Ne. Aš net neužsirašiau į norinčius!
- Vadinasi kažkas tave užrašė.
- Bet aš negaliu dalyvauti- esu nepasiruošusi.
- Nieko negaliu tau patarti. Jei esi sąraše- vadinasi josi. Negalima visiems šiems žmonėms sugadinti nuotaikos... Ir laužyti tradicijų.
- Nejau nėra kitos išeities? - Mergaitė puikiai jautė, kad nėra. Minia už jos pradėjo kelti nerimaujantį triukšmą.
- Išeitis- tu turi joti. Baigta. Stok į savo numeriu pažymėtą takelį.
Arijana pervėrė jį savo briliantinėm akim. Vedėjas sekundę sutriko, pasijuto, kaip užhipnotizuotas, tačiau greit nusisuko- kažko paimti. Staiga minios ūžesys šiek tiek nuščiuvo. Pasigirdo pavieniai nuostabos šūksniai- Arijana atsisuko. Ji negalėjo patikėti savo akimis. Išoriniu „maniežo“ pakraščiu judėjo didžiulis šešėlis, jį pamačius, Arijanai iš džiaugsmo suspurdėjo širdis krūtinėje ir ji šuoliais, kiek tai buvo įmanoma čia, pasileido link jo.

Netikėtas pasirodymas

Tai buvo Tolmino- mielasis jos Tolmino! Prijojusi mergaitė apkabino žirgo kaklą ir jį paglostė. Tai buvo pats keisčiausias įvykis jos gyvenime. Kas galėjo čia atvesti Tolmino? O gal jis pats atjojo, žinodamas, kad mergaitei reikia pagalbos? Ji nusėdo nuo mokyklos žirgo ir užlipo ant Tolmino. Ir, kaip keista, jis buvo pabalnotas! Arijana tikėjosi, kad aną žirgą parsives mokytoja, nes ji neturėjo laiko juo rūpintis. Mergaitė nujojo link vartų. Dabar jau daugelis iš minios ją sekė smalsumo kupinais žvilgsniais. Arijana girdėjo, kaip vartuose Malvina kažką sušuko vedėjui, kaip „negalima laužyti turnyro taisyklių“ ar „jai vis vien nieko neišeis, be to- tai nesąžininga“ Nejučiomis Arijanai pasidarė dar lengviau. Ji prijojo vartus. Atrodė, kad Tolmino tiesiog trykšte trykšta noru, pagaliau lenktyniauti. Mergaitės sieloje taip pat kažkas sukirbėjo. Ji suprato, kad slapčia, širdies gelmėse visuomet norėjo čia dalyvauti. Širdyje jai pasidarė gera gera...

Šaižiai sučirškė skambutis, vartai užsivėrė. Minia nustojo šaukti, visi susikaupė. Arijana taip pat. Mintyse suskaičiavus iki trijų, skambutis sučirškė dar sykį ir Tolmino šoko ... Jis šoko per vartus, Arijana tikrai galvojo, kad jie užsikabins, ji užsimerkė ir tvirtai įsikibo į savo žirgą. Ji visiškai juo pasitikėjo. Atsidavė jo valiai ir pasiekė visišką susikaupimo būseną. Tačiau jie neužsikabino, didžiuliu šuoliu Tolmino peršoko vartus, minia siaubingai ūžė. Arijana tvirtai suėmė vadeles, atėjo didžioji jos akimirka. Iš visų jėgų mergaitė ragino Tolmino- jie buvo treti. Priešais- Alfredas... O pirmoje vietoje Malvina. Mergaitę užplūdo keista pykčio banga. Aišku, buvo kvaila pavydėti profesionaliai jojikei, tačiau Arijana nenorėjo. Nenorėjo jai nusileisti, tačiau, kad ir kaip ragino Tolmino, jis neįstengė bėgti greičiau. Matėsi, kad jis viską galėjo padaryti dėl Arijanos. Mergaitė jautė, kaip įsitempę visi žirgo raumenys, nejučia ji pati buvo siaubingai įsitempusi. Tolmino, nežmonišku šuoliu puolė į priekį, bet finišas buvo dar toli. Alfredas apstulbęs šiek tiek sumažino greitį, kai staiga Arijana išgirdo siaubingą plyšimą, staiga, kažkas užkabino Tolmino, ištikimasis žirgelis paslydo, tačiau vos ne vos išsilaikė ant kojų. Griuvo Alfredas, akies krašteliu, mergaitė pamatė, kad žirgas pavojingai prispaudė jam kojas. Arijana nedelsė, net nepagalvojusi, mergaitė apsuko Tolmino, tai buvo ypač pavojinga, akies mirksniu juos pralenkė trys jojikai, vėliau ir kiti. Mergaitė šoko nuo ištikimojo Tolmino žirgo. Alfredas prispaustas dejavo. Buvo baisu, nes jojikai turėjo apsukti tris ratus, iki pergalės, taigi niekas per daug nesirįžo padėti Alfredui. Juk tai buvo pernelyg pavojinga. Jaunuolis pamatė Arijaną.
- Mergaite, jok greičiau- juk tu turi šansų.
Ji nekreipė į jį dėmesio. Staiga, akies krašteliu pamatė, kad savo žirgą sustabdė ir Malvina. Tai buvo neįtikėtina. Ji taip pat nušoko nuo žirgo ir ėmė raginti žmones, kad kas nors ateitų padėti. Arijana taip pat suprato, kad reikia skubiai kažką daryti. Ji perlipo žirgą ir pažiūrėjo gyvuliui į akis. Mergaitė nežinojo, kodėl taip daro, bet jautė, kad taip reikia. Tai jai sakė širdis. Mažoji jojikė stengėsi pažvelgti žirgui kuo giliau į akis, švelniai, tačiau įsakmiai, vis jį glostydama, Arijana šnibždėjo-
- Nagi, tu gali, kelkis greičiau!
- Tu šneki su arkliu?
- Su tavo žirgu, Alfredai, netrukdyk-
- Man skauda.
Mergaitė tai suprato. Žirgas buvo rimtai prispaudęs jam kojas.
- Jei aš mirsiu, perduok linkėjimus dėdei Gerbertui.
- Alfredai, nenusišnekėk.
Mergaitė negalėjo susivaldyti. Su ašaromis akyse ji užriko, kiek tik galėjo.
- Nagi, kas nors, juk čia prispaustas žmogus! Ar nesuprantat, koks jam pavojus?
Daug kas pasirodė tik dabar pamatęs, kai kurie nusidavė negirdintys. Vis dėl to, trys vyrai atėjo į pagalbą. Prie jų priėjo Malvina. Sunerimusiu žvilgsniu, ji pažiūrėjo į Alfredą. Arijana nesuprato, kodėl ji taip daro. Kodėl ta pasipūtėlė nelenktyniauja?

Garsiakalbis suūžė. Vedėjas nutraukė lenktynes. Kažkas buvo iškvietęs greitąją pagalbą. Penki stiprūs vyrai pakėlė žirgą. Alfredas negalėjo atsistoti. Jis prarado sąmonę. Arijanai ašaros vis dar riedėjo skruostais. Juk tai buvo jai pažįstamas žmogus. Pažystamas ir labai mielas. Ji pasišovė kartu vykti į ligoninę, bet tuo metu prie jos priėjo mokytoja.
- Arijana, tu sveika?
- Taip, aš visiškai sveika, mokytoja. Bet turiu eiti. Būkit gera, kaip nors praneškit dėdei Gerbertui, kad Alfredas susižeidė. Aš važiuoju su juo į ligoninę.
- Arijana, bet tu turi tęsti turnyrą, bus pakartotinas bandymas. - Mokytoja nutilo. Po to dusliai pridūrė- Vaikeli, tu turi šansų. Nežinau, kaip čia patekai, tačiau mačiau kaip joji. Nesustok pusiaukelėje. Tu turi eiti iki galo.
- Bet Alfredas... - Arijaną nervino toks mokytojos nesupratingumas.
- Su Alfredu važiuos Malvina. Jie jau seni draugai. Patikėk, savo važiavimu nieko nepakeistum.
Mokytoja nuėjo, buvo pertrauka. Arijana stovėjo apglėbusi Tolmino kaklą ir tylėjo. Gera buvo šitaip nieko netrukdomai stovėti. Ką tik pakilęs vėjelis išsklaidė visą tvankumą ir plaikstė plaukus, tačiau Arijana buvo liūdna. Niekas nežinojo, kas slegia jos širdį...

Mokytoja šiek tiek neatspėjo. Pakartotinas turnyras turėjo būti rengiamas po dviejų dienų. Dalyviai tie patys. Tik Alfredą turės pakeisti kitas. Visa tai pranešus, Arijana atsisveikino su mokytoja ir mergaitėm. Mokytoja siūlė jai ateiti į mokyklos stadioną rytoj, bet Arijana nusprendė geriau pasimokyti namie. Iš lėto ji žingsniavo namo. Iš lėto todėl, kad iš tiesų nenorėjo grįžti. Nenorėjo visko pasakoti dėdei, norėjo tylos ir ramybės. Tačiau Ronteno dvaras artėjo su kiekviena akimirka. Parėjusi, Arijana mansardoje pamatė dėdę. Šį kartą jis nestebėjo žirgų, tačiau atrodė sunerimęs:
- Kaipgi tau sekėsi? - Jis pakėlė akis į mergaitę.
- Gerai, dėde.
Ji nežinojo, kaip viską pradėti, todėl nusprendė pasakot iš pradžių.
- Pirmiausia mes nešėme mokyklos simbolius. Susiradome vietas...
- Tiesa, o kur Alfredas, kokią vietą jis užėmė?
Kambaryje suskambo telefonas. Už kelių sekundžių, tarnaitė iškišo galvą pro langą ir sušuko:
- Pone Gerbertai, čia jums skambina. Kaimynė, ponia Mendano...
Margaretos Mendano mama! Arijana nujautė, kokią naujieną nori pranešti kaimynė. Dėdė Gerbertas nuėjo. Šnekėjosi gan ilgai, kol galiausiai grįžo į mansardą. Veidas buvo labai susirūpinęs.
- Arijana, tai tiesa, ką sako ponia Mendano? Tu jojai?
Mergaitė sunkiai nurijo seilę. Kaltomis akimis ji pažvelgė į dėdę ir palinksėjo.