kai
vėjas augo
tvarkingu greičiu
per minutę
mes tapome
panašūs į brolius
kai
ėjo vėjas
ir dūžtantys veidai
virsdavo į šypsenų šipulius
mes matėme
geležiniu mazgu perrištą dangų
kai
vėjas laižė
dievo mintis
iš numestos fotografijos
skvere prie suoliuko
ją užpatentavo
ir apšlakstė vyno
paskutiniais lašais