Oskarą sutikau ankstyvoj paauglystėj, kai dar tikėjau, kad pankai nemirė ir niekada nemirs, periodiškai atnašaudavau Skulpturparky susitvenkusiems dievams spiritizuotu vynu užpildytu skrandžiu. Tuomet buvau ląstelė silpna motyvacine membrana ir ją, visiškai sutraiškydamas branduolį, nesunkiai pralaužė neprilygstamas Oskaro sugebėjimas vienu metu įkūnyti abu mano išgarbintus antžmogius Cobainą ir Cojų: suplėšyti džinsai, rankos, lengvai braukiančios plaukus ir gitaros stygas, primerktos akys ir apsinešęs balsas, dėl kurio iš proto ėjo visos tuomet aplink šį vietinį Zaratustrą besisukiojusios nepilnametės fėjos. Taigi nebuvau vienintelė, bet išskirtinai aptempdavau savo dar vaikiškas šlaunis žydrais džinsais ir išryškindavau žalias akis juodu pieštuku, todėl su Oskaru patyriau visus shopping ir fucking malonumus ir buvau tarp tų laimingai išrinktųjų, kurios vis pasikeisdamos vietomis turėdavo Oskaro Dabartinės arba Oskaro Ex statusą. Atsidėkodama aš visuomet buvau jam iki apsivėmimo atvira, jis gi savo ruožtu – egzotiškai dėmėsingas ir originaliai švelnus ir užsitęsusioj beatodairiško gėrimo ir viešo ištvirkavimo monotonijoj aš šalia šios, mano manymu, išskirtinės asmenybės, buvau absoliučiai laiminga ir visiems, net ir savo tolydžio plinkantiems tėvams nuolat kartodavau Oskaro frazę, jog svarbiausia neišklysti iš klystkelio.
Oskarą sutikau ŠMC kavinėj, kur atėjau nugerti abstraktaus meno kvadratų, apskritimų ir linijų beprasmybės. Jis buvo iš tų vyrų, kurie krenta į akį iš pirmo žvilgsnio ir sukelia iki papilvės nuslenkančią fiktyvią nuojautą, kad va, štai, vyras, kuris gali pakeisti tavo gyvenimą arba bent jau ateinančią vienišą naktį. Viskas kaip visada prasidėjo nuo pobrangio vyno, pernelyg intelektualizuoto pokalbio, mano ilgų blakstienų ir naiviai goslaus žvilgsnio – jis buvo ne iš tų, kurie pasikabina vien ant begėdiškos dekolte, bet per pirmąsias penkiolika įkaitusių nuo jaudulio bendravimo minučių supratau, kad ir ne iš tų, kurie sugeba meistriškai atsisakyti hyperfatališkų margaritų tik todėl, kad iš principo prieštarauja instinktų valdomoms egzistencijos formoms. Jis buvo menininkas, ne iki nago juodymo, nes mėgo turėti nuolatinę gyvenamą vietą ir pajamų šaltinį, bet vis dėlto menininkas, nuolat atrandantis sau studentiškų apsinuoginančių mūzų užupio arba žvėryno paslėpsniuose. Jis buvo tas Oskaras, kuris padėjo man įprasminti savo krūtis nespalvotose meninėse nuotraukose ir atsikratyti fobijos mylėtis kitomis nei maldininko pozomis. Aš sėkmingai parazitavau jo asketiškame bute, kol vieną dieną jam nepasirodė, kad dviese mes niekada nepasieksim tos vienatvės, kuri stimuliuoja jo kūrybinę potenciją, todėl man teko susikrauti savo kuklią mantą ir pulti į privalomą dviejų savaičių poskyrybinę depresiją, kiekvienam pasiryžusiam mane iš jos išvaduoti kartojant Oskaro frazę, kad tyla geriau negu byla.
Oskarą sutikau po premjeros, ant teatro laiptų ir užkalbinau jį primityviu senmergišku būdu - paprašiau pridegti cigaretę. Tuomet man atrodė, kad visą gyvenimą atsiminsiu tą žybtelėjimą ir jo tamsias akis, žvelgiančias į mane iš padilbų. Mane jau gerą pusmetį kamavo vidutinio jaunesniojo amžiaus krizė ir tiesiog isteriškas romantikos poreikis, kuris versdavo mane blaškytis po nuolat besipagiriojančias, bet vis dar inteligentiškas aplinkas, ieškant melancholiško riterio, kuris sutiktų ryte su kavos puodeliu man į lovą atnešti kamelijų ir šaltais žiemos vakarais klausytis bitlų baladžių šildant vyną. Tokie nesimėtė, pravdėjantis Vilnius propagavo sarkazmą, ironiją ir one-night stand‘us, o many skleidėsi motinystės instinktas, neleisdamas ramiai praeiti pro kūdikių drabužėlių stendus prekybos centruose. Vienintelis, kuris būtų mielai užmovęs man žiedą ir išleidęs motinystės atostogų, buvo plinkantis ir tunkantis bendradarbis, todėl Oskaras tapo persekiojamu taikiniu, o paskui ir tikslu, kurį pasiekus bereiktų rūpintis tik tuo, kad neišbėgtų pienas virtuvėje ir neapdulkėtų televizoriaus ekranas. Vaidinant auką man pavyko sužadinti jam tuos instinktus, kurie buvo būtini, kad jis pagaliau atliktų piršlybų ritualą, o po metų aš jau supau mūsų partnerytės iki pareikalavimo vaisių, sūnų, kurį savo dievinamo Šekspyro garbei pavadinau Viljamu. Kartą draugė, su kuria aptarinėdavau Viljamo žindymo ypatumus, paklausė, ar yra tokia frazė, kurią mėgsta kartoti Oskaras ir aš sutrikau staiga suvokusi, kad jis su manim beveik nekalba.
P. S. Mūsų skyrybų byla atsidūrė teisme po penkerių metų, kai many pragydo Sirena ir aš sutikau Oskarą...