Ant taurės palikta lūpų žyme einu

Einu šlapiu taurės kraštu...
Porcelianinės kojytės vis slysta ant užsilikusių lūpų dažų.
Trapumas veda vis ratu... Ratu..
Pirmyn atgal, pirmyn atgal
Ant lūpdažio ir vėl krentu.

Paliko žymę ji... Lyg ir nedaug, bet juk sunku,
Kai tempia eskalatorius žemyn,
Sunku keliaut jam atvirkščiu taku.

Pirmyn, palauk, kodėl jūs norite ne ten?
Oi... jis ten. Gerai, eime greičiau.

-Nenuvalysi jos!
-Žinau...


O kam kitų ir vėl klausau? Bet per vėlu. Ir vėl tuo krašteliu pirmyn pirmyn.
Kažkas už rankos vėl paims ir taip bus malonu sušukt: „Sugrįžk“

Palinkėk, neprakeik, kaip ta senė čigonė, nors nieks taip ir nenorėjo, pasakyt tau: „Mažyt, gero vėjo! „

Tuk tuk tuk, paklausykim nors kartą to plakančio daikto.
Leisk man ištarti iš karto: „Aš čia, jau galim atsimerkti“.