***

Balsas už sienos kalba taip lyg vogtų, tyliai lyg kalbėtų maldą. Artėjant rudeniui ėmiau gyventi su tuo balsu, jis kalba už mane – tik mano pirštai slenka rožančiaus karoliukais žemyn arba ratu ir lempa siūbuoja, apvalus burbulas raudonais kraštais. Žiūriu į ją, klausau ausį priglaudusi prie sienos – nuo ryto iki vakaro – kasdien, ir kai jis nutils, tas balsas, tuomet žinosiu, kad reikia užsimerkti. Paukščiai už lango klykia trumpai giliai ir aiškiai – pranašauja lietų. Kregždės. Dar vakar nebeužbrėžiau degtuko, drėgmė prasismelkė per popierių į sierą ir aš atsiguliau. Vakare galvūgaly nukrito paveikslas, išklibusi vinis – sienoj  atsivėrė žaizda, suplyšo tapetas, pažiro tinkas, į grindis dusliai baltas smėlis, skilo rėmas: ranka įsitvėriau antklodės krašto ir laukiau – nutilo.

***

Jeigu jį paimtum, paimtum į rankas, jis būtų raudonas, degančiai, ryškiai, beveik aštrus, apvalus lyg kamuolys, dygliuotas,  smailus – galbūt – gylys, mažas toks, guminis – galbūt – tereiktų  sugniaužti ir ištirptų delno linijose, vašku nubėgtų per tarpupirščius. Trans-formuojasi kaip pašėlęs – bet apvalus. Visada apvalus. Skausmas. Pertvinkęs, prieš lietų toks būna oras, lyg besiartinanti nuojauta – švytuokle pirmyn atgal po visą kūną. Muša. Pirmyn - atgal ant ilgo laido siūbuoja lempa. Siūbuoja stiklinis burbulas raudonais kraštais. Spragteli jungtukas – blyksteli – aš nusuku akis į sieną, įsigūžiu į apklotą, suriečiu kojų pirštus, įsikandu antklodės kraštą – vos laikau plyštantį atodusį – visas kūnas kaip didelis įkaitęs geležinis strypas linksta pusiau į kablį:

- Išeik...

Verksmas veržiasi iki pat lubų į jas atsitrenkdamas – aštrus, apvalus, raudonas – ir ištyžta į gargaliavimą lyg guma, mainosi į juodą ir klampią, teka sienomis žemyn tapetų raštų grioveliais – grindyse derva paišosi ornamentai, juodi žiedai po siūbuojančia lempa. Susilieja ir kyla į viršų juodu liūnu apsemdami lovos kojas – girdžiu, kliuksi. Nuleidžiu dešinę, pamirkau ir užsitepu akis. Sukuosi spyruokle. Į lempą atsimuša vienas drugys. Sukuosi spyruokle. Kitas. Cvankt. Cvankt. Vienas po kito. Greitai, daug, baltų, didelių, puola ir daužosi – lempa siūbuoja. Vis greičiau. Trūkteli laidas, sutrūkinėja lubos – girdžiu, dar kartą trūkteli, užgęsta – nebesisuku – sminga į grindis, smenga dervoje. jau gilu. Plėvės, plėvės, brailiu skaitau savo kūną, pirštų galais nenutrūkstantį sakinį pamažu prarasdama odą. Vyzdžiai už stiklo išsiplečia ir prilimpa prie sienos. Noriu išklykti siaubą, bet tik bejėgiškai prasižioju.... Atsimušu  į sieną, į spintą, juodys akyse – raudonos, aštrios, apvalios. Galop išsimušu pro langą ir neriu pro miesto žiburius, gaudydama garso skaidulas godžiai ryju drėgną naktį prasmilkusią degėsiais. Pavargusi pakimbu žemyn galva. Siūbuoju.