Iškabėjo kreivai lyg drabužis mano siela
ir kišenėse - vien skausmas tūno,
eičiau, bet - siena - siena - siena -
nejuntu artumo.
Karūnuotos mintys kažikur nuklydusios
iš pasaulio grįžta - pilkos, piktos
ir pavargusios... Esybėj lydosi,
dyla viltys - apmusijęs stiklas.
Nuoskaudų knyspelės kirba
ant neuronų šakų.... Graužia graužia.
Voratinklių skrandom dienos virpa,
bėga, skrenda kažkur, tik be draugo.
Kasdienybė, apkvaitus nuo oro,
šlama kirčiais plačiais į pavėsį,
dunkso liūdesio miškas nutolęs
nuo širdies - miegant virsta griuvėsiais.
O prasmės kaip ir nėr - keisti tylą?
Gimti rugio pėda iš bedugnės?
Kam - kažkam - smilkant tolumą, nebūtį tylią,
vasarėjant žara nulinguoti per ugnį?
Snaudžia žaibas, kuriuo apsiklojau,
žėri žvynas nakties, it nulietas.
Ieškau vis,
gal ieškosiu...
- ieškojau-
Neradau savyje savo vietos.