***

Sudžiovink ir pasėk meilės sėklą dar auštant.
Kad varnėnai nespėtų jų išrinkt iš laukų,
Kad saulei nukritus ir gėlei nuvytus,
Vėl iš naujo pražystų margaspalvių žiedų.

Žiemkenčiai, dykumų, augalų stagarai,
Po žiemos vėl ir vėl išlysta į dangų,
Vėl šaknis sudaiginus raukšlėton žemelėn,
Vėl ir vėl glaudžia saulę ant tavųjų rankų.

Sėklas sėdami vėjai sustoja,
Ties smelėtu - bederlium lauku,
Kad numirus daigams, ten už borto,
Liktų dar nemylėtų žmonių.