kažkada

Kažkada...Praeity...Leidosi saulė. Paraudusi tarsi sugėdinta mergaitė. Atėjęs vakaras ją paslėpė po savo skvernu. Baigėsi jos kelionė šiandieninė. Stoviu viena... Aplink daug žmonių. Jie nejaučia manęs - aš nejaučiu jų. Visiškai. Mano akys skęsta liūdesyje, akmuo traukia širdį į dugną...Sunku priversti save vėl grįžti į dulkėtą miestą dulkėtu grindiniu. Vėl reikės maltis toje mėsmalėje, gintis nuo pilkųjų atakų...Ritasi bangos...Skalauja smėlyje paskendusias kojas. Laukiu tikiuosi...Klupdama bėgu pasitikti bangos su viltim eiti drauge ...Kvailė! Juk nepabėgsiu nuo savęs, savo minčių...Kur eisiu visur rasiu save. Tik gal pažvelgusi į veidrodį išvysiu akyse kitokią sielą. Šviesesnę? Tamsesnę? Žinau, kad dar nežinau...bet žinau - ji pasikeis.
...klampoju per kopas atgal, į dulkių miestą...

Kada nors...Ateity...O gal dabarty. Leisis saulė. Paraudusi tarsi jauna moteris paliesta mylimo vyro žvilgsnio...Stoviu ant kranto. Ne viena. Aplink žmonės. Jaučiu. Šalia siela. Kitokia. Protas. Kitoks. Suvokimas. Ir tas kitoks. Viskas kitaip...Daug šviesiau.
Saulėlydis... Kažko pradžia yra kažko pabaiga. Nėra visiško praradimo. Vieną praradę gauname kažką kitą. Juk ir saulėlydis nėra absoliutus praradimas. Vietoj jo ryt bus saulėtekis...
...bėgu per kopas į dulkėtą miestą dulkėtu grindiniu...tik su šviesesne siela...nors truputį šviesesne...Lengviau.