Nelaimės metai septyni

Dūžta širdis veidrodžio šukėm,
Stiklainy saulę uždarę
Atšliaužia nelaimės metai septyni.

Vienatvė akim užsiūtom,
Atkiša lūpas – bučiuok.
Beplunksnio paukščio sparnus pasikinkius,
Apsimeti – moki dangaus debesis vairuot.
Švelnius žodžius kreida užrašytus,
Nuplauna šaligatvių upėm
Plaukiančių basų kojų minia.
Lieka tik šaligatvio tyli vėsa.
Barzdotas malūnas
Džiaugsmo miltų nemals.
Sienų samanos verks,
Ir pūkuotom galvom linguos.
Iš veidrodžio šukių širdį klijuoji,
Bet jos nebelimpa viena su kita.
Dalgio ašmenim atšuoliuoja
Nelaimės metai septyni.