-------

Vienišajam užtrenkiam draugystės vartus,
Pakelės krūmai virpėdami šnabždas
Tyla, kaip tyla
Gaivia rasa nuplaunanti kojas.
Alkanų akių mirksniu gesiname žarą,
Blakstienom plasnodami sklendžiam.
Vėjas pro langą įlindęs vidun
bučiniui užuolaidą lenkia.
Javų ramuma vėsta kraujas pjūties
Po kovos atsidūsta nuvargusi žemė.
Smėlio laikrodžio smiltis išblaškius audra
dabar smilgą įtraukus kortomis žaidžia.
Vakarui senstant vyšnių giraitėj
Užgimsta mažučiai šešėlių vaikai.