Norėčiau papasakoti jums vieną istoriją. Apie save. Ji, deja, nebus labai linksma. Bet atspindinti realybę… Ir man tikrai nekiltų noras jos pasakoti, jei nežinočiau, kad istorijos pabaiga laiminga. Be to, yra ir dar viena priežastis.
Prieš daugybę metų negyvenau taip kaip dabar. Bet negėda prisipažinti, jog buvau elgeta. Nepasakosiu visų smulkmenų, bet gerai žinau, kad gyvenimas buvo žiaurus. Praradau viską, ką turėjau. Tik gatvė man liko… Sėdėdavau kokiame kampe priešais save pasidėjęs sutriušusią kepurę ir kaip saldainio laukdavau skambtelėjusios monetos garso. Deja, nedažnai tekdavo jį išgirsti.
Greičiausiai mano gyvenimas taip ir būtų nugyventas. Net neabejoju. Bet mano kasdienybę pradėjo trikdyti vienas žmogutis. Kiekvieną dieną tuo pačiu metu pro mane praeidavo maža mergytė ir kaskart įmesdavo man monetą. Nedaug, bet kaip iš vaiko – nuostabu. Ir keista, aš kaip koks šuo pripratau prie jos apsilankymų ir laukdavau, laukdavau… Ne, ne pinigų… O mergaitės. Gal todėl, nes ji buvo vienintelis žmogus visame pasaulyje, kuris kažkuo išsiskyrė iš kitų. Ji kažkaip pasidarė man artima…
Ir štai vieną dieną ji įmetė man ne šiaip pinigėlį, o susuktą į popierėlį. Kaip dabar pamenu, kad kaip mažas vaikas per Kalėdas griebiau tą popieriuką ir godžiai išvyniojau. O viduje tebuvo vienas žodelis: “Susišukuok”. Ir aš paklausiau. Man net nekilo klausimas, kodėl aš taip darau. Aš tiesiog pasitikėjau ta nepaprasta mergaite, kuri su manimi bendravo…
Kitą dieną aš vėl sėdėjau ant tos pačios žemės, bet jaučiausi visiškai kitaip… Kažkoks tvarkingesnis. Ir štai vėl praėjusi mergytė man įmetė raštelį. “Gražiai apsirenk”. Ooo… Nelengva. Bet aš stengiausi. Tądien nevalgiau. Ir išnaudojau visas savo santaupas, kad tik man užtektų iš antrų rankų nusipirkti padoresnį drabužį. Ir dabar pasakodamas šią istoriją aš niekaip negaliu paaiškinti, kodėl taip padariau. Aš tiesiog taip tikėjau, kad tai kažką pakeis… Jau vis tiek nebuvo ko prarasti…
Dabar jau nebesėdėjau ant žemės. Kažkaip nebegalėjau su tais rūbais prašyti išmaldos. O ir kas duos? Niekam nebus tokio gaila… Ir štai pasirodė margaitė. Stabtelėjo prie manęs, apžiūrėjo ir dailiai nusišypsojo. Dangiškai. Ir nusisukusi nužingsniavo. Aš kiek sutrikau. Bet kažkodėl nusekiau iš paskos. Man rodės, kad ji norėjo… Ji nuvedė mane į autobusų stotį. Prie pat iškabos “Reikalingas vairuotojas”. Aš kiek skeptiškai nužvelgiau tą užrašą. Jau ne kartą bandžiau gauti čia darbą, bet manęs nepriėmė. Vis dėl to šįsyk negalėjau to pasakyti mergytei. Aš tiesiog jaučiau jos paramą šalia. Ir išdrįsau susirasti viršininką, paprašyti… O svarbiausia – mane priėmė. Be didelio vargo.
Toliau smulkiai pasakoti neverta. Aš buvau laimingas. Ir viskas klojosi labai gerai. Lyg už visas skriaudas gyvenimas pagaliau susiprotėjo atlyginti. Arba lyg mano adresą seniai pamiršęs angelas pagaliau vėl jį atsiminė… Pradėjau užsidirbti… Pradėjau gyventi… Ir už pirmąjį savo atlyginimą nupirkau nuostabią lėlę savo mažajam angelėliui geltonom kasom. Tokią neapsakomai gražią lėlę - skudurinę, rankų darbo… Ir atsistojęs prie gatvės kampo tuo pačiu metu kaip visada laukiau mergaitės.
Bet ji neatėjo. Ir kitą dieną neatėjo. Ir dar kitą. Daugiau nebeatėjo. O aš vis laukiau prie gatvės kampo… Taip ir sulaukiau senatvės – būdamas jai dėkingas. Ir jei jums vis dėl to pasirodė, kad ši istorijos pabaiga yra liūdna – klystate. Manau, mergaitė paliko mane, nes ketino padaryti dar tūkstančius gerų darbų. Gal net jums vieną iš jų padarė…
O ta lėlė lyg šiolei guli mano lentynoje ir laukia.