Buto kaimynė

- Su Džeimsu, kitą mėnesį, galite važiuoti į Ispanijos pietuose esančią mūsų vilą, ant jūros kranto. Šiuo metu ten kaip tik apelsinai dera, - pasiūlė nuoširdžiai Džeimso mama.
- Taip. Gera idėja, Marina. Jau dabar pradėk rūpintis, kad išleistų šeimininkė tave atostogų. Niekad nebuvai Ispanijoje?, - paklausė jos išsvajotasis.
- Ne. Iš tiesų puiki idėja. Tikiuosi išleis mane atostogų.
- Štai skrybėlė nuo saulės. Pasimatuok. Ji tau labai pravers Ispanijoje, mieloji. Paimk, - draugiškai šyptelėjusi, Džeimso mama padavė Marinai ispaniško dizaino skrybėlę.
Jauna moteris su džiugesio ugnele užsidėjo plačiais bryliais skrybėlę ir nusišypsojo.
-Vaikai, ar jūs pagalvojote apie judviejų ateitį? Manau, mano sūnus tau jau pasipiršo? - paklausė tiesmukiškai rafinuota olandė.
Marina išraudo. Ant jos dešinės rankos puikavosi prieš dvi savaites Džeimso dovanotas žiedas su mažučiu deimančiuku.
Motina įžvalgi. Žiedas neliko jos nepastebėtas.


- Tai mano meilės įrodymas tau, Marina, - pasakė restorane vakarienės metu, Džeimsas ir įteikė jai dovanų žiedą, - manau, mes puikiai sutariame. Tiesiog sutverti vienas kitam. Ar ne pats laikas surišti mūsų draugystę tvirčiau?
-Ką turi galvoje?
-Vedybas.
-Aaaa... Kodėl taip skubėti? Juk praėjo vos pusmetis nuo mūsų pažinties.



Roterdamo Mashaveno uostas skendo tamsoje. Tik kur ne kur laivų žiburėliai blykčiojo tai žaliai, tai gelsvai, tai raudonai. Šiaurės vėjas košė kiaurai, vėlė plaukus, lupo iš rankų skėtį. Pietų Roterdamo rajonas garsėjo nelabai geru vardu. Jaunai moteriai nebuvo saugu vienai vaikštinėti po niūrų uostą vėlų vakarą, bet Marina neturėjau kitos išeities. Buto kaimynė per klaidą įsidėjo ir jos namų raktus. Pernakvoti viešbutyje neturėjo pinigų, pažįstamų taip pat neturėjo. Olandijoje buvo vienintelis jai artimas žmogus – Džeimsas. Jų romanas užsimezgė dar Lietuvoje, tačiau ji niekaip jam neprisiskambino.

Kovodama su vėju ir lietumi, Marina priėjo naktinių klubų gatvę. Štai
raudoni žiburiai šviečia iš tolo. Ant triaukščio pastato mirksėjo ryškiai
raudona šviesos reklama „Sexclub“. Moters širdis ėmė stipriai daužytis krūtinėje.
„Turiu išdrįsti užeiti, nes juk nemiegosiu gatvėje, o kambario kaimynė
Petronėlė iš darbo grįš tik paryčiais. Kaip tyčia Džeimsas neatsakė
telefonu. “
Priėjusi masyvias duris, Marina stabtelėjo sukaupti visą drąsą. Dar niekada neteko peržengti sekso klubo slenksčio, bet šį kartą atvejis – išskirtinis. Giliai atsidusuo, suskleidė skėtį ir, pravėrusi sunkias duris, įėjo į jai svetimą aplinką. Jau trys dienos ji dalinosi mažu buteliu su Petronėle. Vienai gyventi per brangu, o čia laikraštyje rado skelbimą, kad nuomojamas kambarys su bendra virtuve, kuria reiks dalytis su jaunute panele. Marina prisiminė, kaip džiūgavo šia sėkme. Juo labiau, kad butelis nebuvo brangus, nors ir neprestižiniame miesto rajone, bet nelabai toli nuo turgaus.
Lipdama raudona kilimine danga dengtais laiptais, ji dešimtis kartų prakeikė Olandiją, Petronėlę ir visą pasaulį, o ypač savo vaikiną, kuriam negalėjo prisiskambinti, kada taip jo reikėjo. Pagaliau į veidą atsimušė rausva prieblanda, cigaro dūmų bei aštrių kvepalų tvaikas, toks saldus iki šleikštulio. Pasimetęs tarsi pabaidytos stirnos Marinos žvilgsnis bėgiojo patalpa. Moterys giliomis suknelių iškirptėmis ir trumpais sijonais bei tinklinėmis kojinėmis sėdėjo prie baro. Šalia peroksidu nusibalinusios plaukus blondinės, didžiulėmis lyg melionai krūtimis, sėdėjo kostiumuotas, vidutinio amžiaus vyras. Pastebėjęs sutrikusį nepažįstamosios žvilgsnį, nusišypsojo. Marina dar atidžiau peržvelgė visas moteris, bet Petronėlės nesimatė.
Lyg iš dangaus, iš kažkur atsirado klubo administratorius ir mandagiai pasiteiravo:
– Labas vakaras. Kuo galėčiau būti naudingas?
– Norėčiau trumpam šnektelti su Petronėle.
– Ak, štai kaip. Žinoma, galima. Tik jums reikės palaukti, nes ji šiuo metu
dirba, bet netrukus bus laisva. Prašau prisėsti. Gal norėtumėte ko išgerti?
– Norėčiau sulčių. Apelsinų sulčių, prašau, – užsisakė ir prisėdo už stalelio pačiame kampe, kur bent iš dalies galėjo jaustis saugi.
„Na įdomu, kiek reikės laukti? “ – galvojo.
Prie baro sėdėjęs vyras pūtė cigaro dūmus blondinei tiesiai į veidą, o
pirštu grubiai braukė per jos vos ne nuogas per iškirptę išvirtusias
krūtis. Madonos daina taip pritiko prie viso šios aplinkos ansamblio.
Kai lauki, laikas slenka vėžlio žingsniu. Ištuštinusi antrą stiklą sulčių, ji ėmė maigyti pirštais popierinį alaus sugertuką.
Pasigirdo linksmi laiptais į viršų lipančių jaunų vaikinų balsai. Keturi jaunuoliai, ko gero, vos 18 metų teturintys, gerokai įkaušę, priėjo prie baro ir užsisakė alaus. Storašlaunė moteris ryškiai rudu peruku
nesivaržydama apsikabino blondiną ir pabučiavo į lūpas, o paskui garsiai nusikvatojo.


“Jeigu ne tie nelemti pasiklydę raktai, ilsėčiausi fotelyje prieš televizorių”- galvojo Marina pati sau.
Prasidarė šoninės durys ir pasirodė Petronelės geltona plaukų kupeta.
“ Pagaliau”, pagalvojo moteris. Kambario kaimynė nenutuokė, kad jos laukiu, todėl tiesiu taikymu priėjo prie jaunų vaikinų būrelio ir paprašė pridegti cigaretę. Iš paskos Petronelės išėjo aukštas, šviesus vyras. Marina pažino jį ne iš karto.
- Kaip siaubinga! Juk tai Džeimsas, - perbėgo šiurpai per visą kūną ir sustingdė ją iki plaukų šaknų.. Atrodo, net ir kvėpuoti ji nustojo. Klubo administratorius pasilenkęs kažką pašnibždėjo Petronėlei į ausį, ir toji atsisukusi į Mariną, nusišypsojo lipšnia šypsena ir priėjusi užklausė:
- O tu čia ką veiki?
- Atėjau namų raktų. Ko gero jie liko tavo rankinuke.
- Šit kaip. Aš tuoj pažiūrėsiu, brangute.
Džeimsas stovėjo prie kasos ir mokėjo pinigus.
Netrukus Petronelė sugrįžo nešina raktais.
- Štai raktai. Marina, prašau, tu tik nepyk, brangute, ant manęs. Tavo vaikinas Džeimsas nupirko mane dviem valandom. Negalėjau atsisakyti, nes būtų išmetę mane iš darbo, o be to tokie dideli pinigai. Pati žinai, kad poryt turime už butą susimokėti. Privalėjau dirbti.
- Dirbti!? - šūktelėjau nesusivaldžiusi.
- Bet jis buvo toks girtas, kad vos man pradėjus nusirenginėti, jis užmigo. Ar tu tiki? Bandžiau jį prikelti, juk tokius pinigus už mane sumokėjo, bet nepavyko. Kai jis prabudo, prašė, kad tau neprasitarčiau. O ir nėra ko prasitarti. Juk nieko nebuvo.
- O galėjo būti, jei šis olandiškas paršas nebūtų užmigęs. Petronėle, pakalbėsime rytoj namie. Šiandien buvo man labai sunki diena, o finalas mane galutinai pribaigė. Iki.
- Iki, brangute.
Marina paliko aštuonis guldenus monetomis ant stalelio ir išėjo.
Lietus vis nesiliovė. Joje apsigyveno tuštuma, kurią pagimdė draugo išdavystė.
Atėjus vidurnakčiui, jos “princas” persivertė į paršą.  Mariną vėrė širdperša.
Tik staiga atėjo jaunai moteriai suvokimas, kad tie nelemti raktai atrakino jai duris į tiesą, kurios ji gal būt nenorėjo matyti ankščiau. Ir tai buvo tikra. Gyvenimo vertybės būtent ir yra tai kas tikra. Už iliuzijų pasaulio gyvuoja tikrasis pasaulis, kuris tegul ne visada toks kokio mes laukiame, bet jis nepameluotas- tikras.
Marina tyliai pati sau sušnibždėjo -“ačiū, raktai, jums“.