Iškurkiantys lietų (5 gabalas)

Šis pavadinimas duotas apsakymui „Be pavadinimo“, kurio keturi gabalai jau įmesti. Visi kiti gabalai bus vadinami nauju pavadinimu. Pilnas pavadinimas yra „Laiko užpustyti miestai: Iškurkiantys lietų“




5.
(didvyris ir stebuklingas daiktas)



Gorbas, jei jiedu turėtų daugiau laiko, gal ir būtų pasekęs savo ne itin linksmą istoriją, tačiau dabar jis pasitenkino lakoniškais paaiškinimais:
- Tai buvo eksperimentas, daktare Perai.  Jie man jas tiesiog davė.
- Bet... Žmogaus smegenis?! – negalėjo patikėti senis.
- Galbūt jie norėjo pažiūrėti, ar aš ištversiu šiame kūne.
Peras žiūrėjo į kiborgą su didele nuostaba, tegalėdamas spėlioti, kas iš tiesų vyko toje laboratorijoje, kur buvo atliktas toks darbas. Jis norėjo užduoti daugybę klausimų, tačiau jie visi, kartu sustoję ant liežuvio galo, tepagimdė nerišlų mikčiojimą:
- Bet... Kaip... Kas gi...?
Jis nutilo, rikiuodamas išsibarsčiusias mintis. Pabandė įsivaizduoti save kiborgo kūne, tačiau kas žino, ar tas vaizdinys nors kiek atitiko tikrovę?..
- Koks tai jausmas – turėti kiborgo kūną? – paklausė jis galop.
- Joks. Šis kūnas turi tik  kelis šimtus sensorių, kurių pagalba jis gauna informaciją iš aplinkos. Nėra nenutrūkstamo elektronų srauto į smegenis, kuris kiekvieną sekundę garantuotų, kad „kūnas yra“, daktare. Aš neturiu tikslių duomenų apie pirmąsias akimirkas, nes tada daugiau veikė žmogiškosios smegenys, patyrusios šoką. Aš žinau, jog viskas atrodė KITAIP.  Antra vertus, aš galiu palyginti savo būsenas prieš operaciją ir dabar.
- Ar jūs buvote savanoris?
Gorbas pažvelgė į linksmai spragsinčią liepsną ir nieko neatsakė, tarsi būtų susimąstęs apie minėtus skirtumus. Peras išvydo mintyse „savanorį“, prievarta tempiamą prie šaltų, metalinių stalų.  Jį pavaišina stipriu narkotiku, konvulsiškai tebespurdantį guldo ir čia pat atveria kaukolę, kad roboto čiuptuvai preciziškai tiksliai išimtų dar tebemąstančias smegenis...
- Kokie tai skirtumai, Gorbai? – tyliai paklausė Peras, jausdamas nugara lakstančius šiurpuliukus.
Kiborgas švelniai pažvelgė į jį, lyg išgirdęs tinkamą klausimą.
- Žmogaus kūnas yra gana įdomus priedas prie žmogaus, daktare Perai. Jis turi tiek daug receptorių, kad daugumos jų siunčiama informacija yra suvokiama kaip savaime suprantamas... Tarkime, fonas. Smegenys be perstojo gauna signalus iš visų organų ir odos paviršiaus, jos analizuoja šių būklę. Dažniausiai žmogus į juos nekreipia dėmesio, kol nenutinka kas nors, kas sukelia nemalonius pojūčius. Pavyzdžiui, ar galite man pasakyti, kaip jaučiasi jūsų kepenys, daktare? Ar jos vis dar ten?
- Manau, jos dar tikrai ten, - nusišypsojo Peras.
- O gal kas nors naktį jus numarino, išoperavo kepenis ir vietoje jų paliko mažytį dirbtinį pakaitalą? Implantą? Ar galite tiesiog dabar PAJUSTI savo kepenis ir patvirtinti man, kad jos vis dar ten?
Peras suraukė antakius, galvodamas apie tokį neįprastą prašymą. Jis pabandė pirmiau nustatyti, kurioje vietoje iš tiesų yra jo kepenys, tačiau kiborgas pastebėjo jo klaidžiojantį žvilgsnį.
- Aš norėjau, kad jūs tai padarytumėte smegenimis, o ne pirštais, daktare Perai. Juk jei kepenys vis dar ten, jos turėtų siųsti į jūsų smegenis signalus, kad joms viskas gerai, ar ne? O jeigu jų nėra, jūs turėtumėte pajusti kažkokių signalų trūkumą.
- Apie tai aš galėčiau spręsti, jeigu būtų koks nors skirtumas tarp šios dienos ir vakarykštės savijautų, - pratarė Peras, galvodamas apie tą smegenų vietą, kuri turėtų jam „pranešti“ apie jo kepenis.
Gorbas linktelėjo:
- Jūs teisus. Pats kūnas yra tos visatos, kuri siunčia jums begalę informacijos, dalis. Ir kai jūsų smegenys gauna tą pačią, nuobodžią informaciją daug kartų, jos paprasčiausiai nustoja kreipti į ją dėmesį, tampa tuo atžvilgiu nesąmoningos. Jūs tiesiog sukuriate iliuziją, kad „viskas gerai“ ir pasislepiate už jos, atmesdami visą informacijos srautą. Ir jeigu norite pramušti savo iliuziją, kad vėl pamatytumėte tikrovę, smegenys paprasčiausiai nebežino kaip tą padaryti, kuo pats ką tik įsitikinote.
- Betgi tai būtų didelis laiko švaistymas – be perstojo galvoti apie save.
- Nė kiek ne didesnis, negu jūs švaistote dabar, daktare, - Gorbas pasiekė artimiausią pliauską ir atsargiai įkišo ją į ugnį. Jiems liko dar viena, paskutinė.
- Žmogaus kūnas yra ne tik bergždžio informacinio fono šaltinis, - pasakė kiborgas, atsilošdamas savo fotelyje. - Yra ir kitokių signalų, kurias smegenys priima su dideliu džiaugsmu ir netgi reikalauja panašių pojūčių dar. Šiluma ir maisto skonis, sotumas ir švelnumas, orgazmas ir pasitenkinimas – tai tokie pojūčiai, kurie kankina smegenis be perstojo, neleisdamos susikurti šablonų iš jų pusės. Jie niekada netampa įprastais, smegenys visada verčia jų ieškoti iš naujo, daktare. Tai jų pagrindinis darbas. Šie pojūčiai yra tas variklis, kuris dažniausiai lemia tavo kojų ir rankų judėjimą. Kad ir kokius grandiozinius planus kurtų tavo smegenys, visi jie dažniausiai turi tą patį tikslą – kūniškų pojūčių tenkinimą. Ir tavo loginis protas, kuris yra pajėgus abstrakčiai mąstyti, devyniasdešimt ir daugiau procentų abstrakcijų atranda tik tam, kad tavo kūnas turėtų progą patenkinti smegenis dar viena kūniškų signalų doze.
Šitiek smegenų pajėgumo išnaudojama tam, kad galvotų apie kūną! Argi tai nieko neprimena, daktare Perai?
- Kai prabilote apie tai... - susimąstęs pratarė Peras, - pamaniau, kad lygiai taip pat būtų galima pasakyti apie narkomano priklausomybę narkotikams. Didesnę savo laiko dalį jis sugaišta jų paieškai ir įsigijimui...
- Geras palyginimas, - linktelėjo Gorbas. - Nepagalvojau apie tai. Turbūt dabar suprantate, kokį skirtumą aš jaučiu. Lyg asmuo, pagaliau atsikratęs priklausomybės narkotikui. Šis mano kūnas yra tik priemonė judėti po šį pasaulį ir matyti jį tokį, koks jis yra. Jokių egzotiškų signalų.
- Bet jeigu, - staiga susiprato Peras, suraukdamas kaktą, - didžiąją mūsų veiklos dalį užima būdų paieškos patenkinti savo poreikį egzotiškiems signalams, kas gi lieka visam kitam?
- Klausimas labai geras, - linktelėjo Gorbas. - Visam  kitam lieka tiek, kiek žmogus yra pajėgus laikyti nukreiptą savo smegenų veiklą nuo joms malonesnio užsiėmimo. Kad tai įvyktų, reikalinga valia ir koncentracija. Tačiau čia mes susiduriame su dar viena problema, daktare Perai. Tai – tikslo nepastebėjimas arba jo neįvertinimas. Kai žmogus nemato tikslo koncentruoti savo smegenis kitam darbui, jis dažniausiai to net nepradeda daryti. Vadinasi, tokiam žmogui viso kito nebelieka.
- Nelabai suprantu, apie kokį tikslą kalbėjote... – prisipažino sutrikęs Peras.
- Kitą Tikslą, kuris nėra savo pojūčių tenkinimas. Visa Kita, kaip pats minėjote.
- Menas?.. - lyg netikėdamas pats savo žodžiais prasižiojo senis. - Menas! Kūrimas! Štai!
- Galbūt, - linktelėjo Gorbas. - Menas yra gana didelis stimulas Kitam Tikslui. Tačiau jis taip pat yra žmogaus egzotiškų pojūčių tenkinimo būdas.
Ar pastebėjote, kad net patys protingiausi kiborgai nesugeba kurti meno? Joks robotas, net aprūpintas pačiomis galingiausiomis smegenimis, nesukurs jokio meno, išskyrus atsitiktinį chaosą. Arba atvaizduos tikrovę, kas taip pat nėra menas.
- Apie tai girdėjau, - sutiko Peras. - Ir ką tai rodo?
- Tai rodo, kad menas nėra ir negali būti vien tik šaltos logikos produktas. Robotai mąsto programomis, kurios veikia šimtaprocentinės logikos pagrindu sukurtose schemose. Ten nėra vietos menui, nebent chaosui, paremtam atsitiktinumo teorija. Tarp mašininio chaoso ir logikos – dviejų priešingų polių - nėra jokios tarpinės būsenos, nebent ji būtų sukurta dirbtinai. Norinčiam kurti meną reikia to, ką turi žmogaus smegenys – jas supančios visatos šablono. Kitaip tariant, vidinio pasaulio, saugančio nepaslankų protą nuo išorinio. Tik tokioje terpėje galimi nukrypimai nuo realybės, tik tokia terpė pajėgi pagimdyti išgalvotas knygas, kurias man teko skaityti. Žmogus meną semia iš savo ribotos vidinės visatos, kuri yra tikrosios visatos atspindys. Robotai ir kiborgai neturi vidinės visatos, nes jie pasaulį mato tokį, kokį jiems pateikia jų sensoriai, vertinantys kiekvieną jiems prieinamą informacijos bitą.
- Vadinasi, menas nėra Kitas Tikslas?
- Tai kapstymasis po tikrosios visatos atspindžius, daktare. Tačiau ne tik tai. Kaip jau minėjau, menas yra stimulas ieškoti Kito Tikslo. Nes yra tokie dalykai kaip Geras ir Blogas Menas. Gal žinote, kokia yra gero meno formulė?
Peras žioptelėjo, nesitikėjęs tokio klausimo. Jis pažvelgė į Gorbą su didžiuliu smalsumu ir nuostaba, netikėdamas, kad šis gali imti  ir išrasti gero meno formulę čia pat, tiesiog sėdėdamas ir filosofuodamas. Jeigu taip nutiktų, jis greičiausiai pasijustų lyg atradimų žemėje, į kurią netyčia pavyko įžengti prieš pat pasibaigiant gyvenimui.
Gorbas nusišypsojo, laukdamas neigiamo Pero atsakymo.
---

- Norite pasakyti, kad yra gero ir blogo menų apibrėžimai? – negalėdamas patikėti paklausė Peras.
- Smulkių apibrėžimų, kuriuos paskaitęs žmogus iš karto taptų geru menininku, nėra ir būti negali. Gera ir bloga – per daug individualios sąvokos, kad būtų įmanomas vienas sprendimas. - Susimąstė Gorbas. - Tačiau gaires, kurios tiktų daugumai vertintojų, nubrėžti įmanoma. Tiktai kažin, ar verta – šiais laikais niekas nebekuria meno.
- Tiesa, - linktelėjo Peras. - Tačiau apibrėžimas… Juk meno tiek daug krypčių - šitiek žmonių ir knygas rašė, ir piešė paveikslus ant sienų, netgi muziką kūrė! Nejaugi galima tam sukurti VIENĄ apibrėžimą?
- Gaires, - pataisė jį Gorbas. - Tai elementaru. Juk bet koks menas reiškia laviravimą tarp logikos ir chaoso. Aukščiausia logika – tai realybės vaizdavimas, jokio meno. Visiškas chaosas – taip pat jokio meno, kadangi tai tiesiog „triukšmas“ bet kokiu pavidalu. Ar sekate mano mintį, daktare Perai?
- Aš suprantu, - nekantriai linktelėjo senis. - Kažkas panašaus į „nedaryk nesąmonių“.
- Taip, teisingai. Patyrinėkime knygas, - Gorbas mostelėjo į knygų prikimštas lentynas. - Mintys jose iš anksto paverstos žodžiais, tad mums bus lengviau galvoti apie geras ir blogas knygas. Sutinkate?
- Taip, žinoma... Tačiau juk yra žmonių, kurie mėgsta mokslinę literatūrą – kaip apibrėžimus taikysime jiems? Juk mokslas – išimtinė logika, jokio chaoso.
- Mūsų laimei, tokie yra mažuma, - šyptelėjo Gorbas. - Lygiai kaip ir asmenys, besidomintys tik chaosu. Beje, kaip įsivaizduojate literatūrinį chaosą?
Peras suraukė antakius ir pabandė įsivaizduoti literatūrinį chaosą Gorbo pasiūlytomis sąvokomis. Jis turėjo sau pripažinti, kad tokio nebuvo matęs. Antra vertus, „chaotiškos literatūros“ jis netgi nebuvo turėjęs savo rankose. Visi senieji išversti tekstai nebuvo chaotiški – juose visada buvo kažkas prasmingo ir įdomaus.
- Visos mano skaitytos knygos neturėjo chaoso, - sumurmėjo Peras. - Jos buvo logiškos, atitinkančios realybę. Literatūrinis chaosas turėtų būti tiesiog kažkokia beprasmybė, išreikšta raidėmis. Galbūt raidinė dėlionė? Tiesiog raidžių kratiniai?..
- Gali būti, - mirktelėjo kiborgas. - Bet tai labai dideli kraštutinumai. Ar esate matę tokią knygą?
- Nemanau, kad tokia iš viso egzistuoja.  Kas sutiktų švaistyti pinigus ir laiką tokią daugindamas?
- Jūs beveik teisus, tačiau aš esu matęs tokią knygą, - šyptelėjo Gorbas. - Vien iš raidžių kratinių. Tiktai tais kratiniais buvo užkoduota informacija. Mažiausiai dvidešimt keturių rūšių kodavimo būdais visa chaotiška knyga buvo paversta į linksmą žaidimą. Tačiau tai vėlgi kraštutinumas, kuriame chaosas pridengia griežtą logiką. Tokios knygos nebuvo paplitusios ir ne apie tokį chaosą aš norėjau padiskutuoti. Pamenate savo skaitytas knygas? Jūs sakėte, kad jose nebuvo chaoso.
- Aš manau... - tarė Peras, jau gerokai abejodamas savo teiginiu. Pastarąsias dvi valandas jis abejojo viskuo. Visą, kas iki šiol atrodė įprasta ir stabilu, kiborgas sugebėjo apversti aukštyn kojomis. Ir, regis, nė trupučio dėl to nesijaudino.
- Ir jos buvo meniškos? - paklausė jis.
- Taip, man jos labai patiko, - palinkčiojo Peras, prisimindamas senas, nerūpestingas dienas, kurias, kartu su senu savo bičiuliu Hermiu, leisdavo jo prižiūrimoje Istorikų gildijos bibliotekoje, vartydami senus raštus ir tikrindami vertimus. Tose knygose buvo visko. Jos buvo stulbinančios savo nepakartojamais turiniais, atskleidžiančiais savo autorių savastį. Jos buvo fantastiškos pačios savaime – lyg kokie popieriniai portalai, nukeliantys į tokias vietas, kurias prisiminus norėdavosi grįžti ir nebeišlįsti į šį pasaulį, kuriame knygų niekas neberašė.
- O tarp tų knygų gal kartais pasitaikė išgalvotų istorijų, kuriose, tarkime, veikėjai buvo visai ne žmonės, o kokie nors kiti padarai? - pasiteiravo amžinai smalsus Gorbas.
- Taip, buvo, - sutiko senis.
- Tuomet tai nėra realybė, ar ne, daktare Perai?
- Dabar tikriausiai pasakysite, kad būtent dėl šios priežasties knygos nebuvo logiškos? - nusijuokė Peras, manydamas supratęs kiborgo mintį. Šis ignoravo klausimą, tik nusišypsojo, pritardamas mokslininko nuotaikai.
- O kaip jūs manote?
- Manau, knygos skambėjo pakankamai logiškai, nepaisant išgalvotų vietų ir personažų.
Gorbas linktelėjo ir pasilenkė pakelti paskutinės pliauskos.
- Vadinasi, jūs galite pasakyti, kodėl tos knygos buvo geros?
- Na... jose vaizduojami personažai turėjo kažką, kas versdavo apie juos galvoti kaip apie realius. - Susimastė Peras, kramsnodamas kumščio krumplius. - Jie elgėsi motyvuotai, turėjo tikslą ir tikrai nebuvo chaoso, apie kurį kalbėjome. Jie buvo tiesiog... labai puikiai išgalvoti. Knygos siužetas irgi buvo gana logiškas, turėjo savitą trauką.
- Jūs kalbate apie kažkokią konkrečią knygą?
- Ji vadinosi „Vaiduoklis iš Grand Bankso“, jeigu jums tai ką nors sako.
- Sako, - linktelėjo Gorbas. - Aš ją skaičiau.
Peras dėbtelėjo į kiborgą trumpu, nuostabos kupinu žvilgsniu.
- Tuomet pastebėjote, kad visos išgalvotos detalės pateiktos labai įtikinamai. - Pasakė jis. - Arturas Klarkas, kad ir kas jis iš tiesų buvo, parašė šį išsigalvojimą kaip tikrą istoriją.
- Jis logiškai pagrindė chaosą, - prabilo Gorbas. - Kiekvienas išsigalvojimas, neatitinkantis realybės, yra chaoso elementas. Sutinkate?
- Galima taip pavadinti, - nenoromis linktelėjo Peras.
- Jūs sakėte, kad tose knygose chaoso nebuvo, tačiau iš tiesų jo buvo tiek nedaug, kad knyga išsimušė iš absoliučios logikos - realybės rėmų, įgaudama tai, ką jūs vadinate „įdomumu“. Visi išgalvoti veikėjai atrodė realūs dėl kažkokių logiškų priežasčių, jų sprendimuose nebuvo visiško chaoso. Sugalvota aplinka irgi neatrodė sugalvota, nes ji buvo sudaryta iš mums įprastų dalykų – tačiau chaoso pagrindu. Siužetas - taip pat logikos produktas, nors tokio tikrovėje gal net nebuvo. Kaip matote, knygoje dominuoja logika, tikrovė, po kuria slepiasi maži chaoso elementai.
- Ar tai ir būtų tas sprendimas dėl gero ir blogo meno? – prisiminė senis.
- Galbūt, - linktelėjo kiborgas. - Žmogaus smegenys nesąmoningai bando viską surūšiuoti į logiškas grandis, o jei susiduria su gana stambaus masto chaosu, jos tiesiog atsisako jį priimti. Chaosas smegenims kelia didelį nepasitenkinimą. Netgi robotai bei kiborgai atsisako pripažinti loginę netvarką, viską vertindami ypač logiškai ir sistemingai. Kiekvienas bitas turi savo vietą... skirtingai nei žmogaus smegenyse.
Ir jeigu truputis chaoso dominuojančioje logikoje daro knygą meniška, įdomia, tai kas gi ją padaro neįdomia, daktare Perai?
- Dominuojantis chaosas?.. - pabandė spėti senis.
- Taip, tiesa. - Pritardamas linktelėjo Gorbas. - Vadinasi, menui svarbus tik tas mažas chaoso likutis logikos jūroje, neviršijantis tam tikro procento. To praktiškai užtenka primityviai  taisyklei sukurti. Tačiau ta taisyklė negarantuos mums aukščiausios kokybės meno. Tai labai primityvias reikšmes aprėpianti taisyklė. Ji tik gali garantuoti, kad menas nebus labai blogas. Nes jeigu menas blogas, niekas nedaugina knygų, niekas nežiūri į nesuprantamų formų paveikslus, niekas nelaiko chaotiškos tarškalynės muzika. Ir jeigu žmogus dėl to jaučia nepasitenkinimą, jis arba nustoja kurti meną, arba patraukia Kito Tikslo keliu.
- Tai visgi KAS yra tas Kitas Tikslas? - nekantriai paklausė Peras.
- Ieškojimas, žinoma, - Paprastai pasakė kiborgas, vėl nukreipdamas žvilgsnį į linksmai spragsinčią liepsną. - Visatos ieškojimas, kova su proto barjerais, daktare. Beje, ar jau suradote savo kepenis?

---


Gerokai apdaužytas ir apgadintas, „Krabas“ po truputį mažino greitį. Po juo vis dar plytėjo dykuma, tik ši nebuvo geltona nuo smėlio, o beveik juoda nuo suanglėjusių daugybės smulkių liekanų, išraizgyta kažkada čia stovėjusių pastatų pamatų zigzagų. Nuo horizonto iki horizonto nebūtum išvydęs nė vieno medžio, krūmo ar žolės – viskas, kas gyva, seniai iš čia pasitraukė dėl kadaise pamirštų priežasčių. Tik šiek tiek toliau rytuose gyvai ritinėjosi vandenyno bangos, skalaudamos pajuodusius krantus.

- Padėk man atidaryti vartus, Hagrau... - sustenėjo Verikas, ignoruodamas kolegos pasipiktinimą. Jis sunkiai pakilo ant kojų ir patraukė link prietaisų skydelio. - Kol mes leidžiamės, Akura nešaudys, tikėdamasis savo sveiko grobio. Tai tavo vienintelė galimybė iššauti į jį ir mūsų vienintelė galimybė išgyventi.
Hagrus sumirksėjo, iki šiol galvojęs tik apie save, bėgiojantį nuogą po radioaktyvią dykumą. Jis numanė, kad Akura visgi GALI dovanoti jiems gyvybes – palikdamas juos be jokio transporto dykumos viduryje.
Tačiau be skafandrų?..
- Aš jau maniau, tu rimtai ruošiesi jam atiduoti skafandrus... - sumurmėjo Hagrus, pagaliau atsitokėdamas.
- Ir pasilikti nuogas? Ačiū, man ir skaudančio pilvo gana. Nėra jokių šansų, kad ir tada Akura nepasinaudos lengva galimybe paspirginti mus. Aš jo vietoje taip ir padaryčiau, nepalikdamas jokių šansų susikompromituoti. Net ir pačių menkiausių. Per daug klastingas jo balsas, kad pasitikėčiau jo žodžiais.
Hagrus niūriai linktelėjo, sutikdamas su vadu. Jis pakėlė nuo grindų „adatą“ ir persimetė ją per petį.
- Mes negalime pasukti „Krabo“ šonu, nes tai sukeltų Akurai įtarimą, - murmėjo Verikas, spaudydamas reikiamus mygtukus. - Jis greičiausiai laiko pirštą ant mygtuko. Tau teks kažkaip pataikyti į jį, Hagrau. Sensoriai rodo, kad „Krabo“ uodegos nebėra, tačiau ir durų į ten mes neatidarysime, nes jos nebegauna elektros srovės.
- Aš pasistengsiu, - linktelėjo senis, eidamas prie vartų. - Kažkada buvau pats geriausias perimetro saugotojas...
Dusliai sugaudė mechanizmas, nutraukdamas mokslininko pagyras sau. Vartų plokštė šiek tiek atšoko į išorę ir ėmė kilti, įleisdama į vidų smarkų vėjo gūsį, kuris pakėlė nuo grindų visas suneštas dulkes sukti nematyto šokio.
Staiga gaudesys ėmė trūkčioti, vartų plokštė šaižiai sužviegė, įsirėmusi į kažkokią atramą. Apstulbę vyrai pažvelgė į viršų, kur vartai turėjo pranykti ir abu nusikeikė – kiekvienas savaip. Nuo Akuros kulkų vartai buvo įlinkę ir dabar įlinkis įsispraudė į paliktą plyšį, neleisdamas plokštei toliau kilti. Verikas sustabdė vartų mechanizmą ir klausiamai pažvelgė į Hagrų. Atsivėrusi anga buvo pakankamai plati, kad senis galėtų bandyti ieškoti Akuros laivo.
- Kaip senais laikais! - nusišaipė Hagrus, skėstelėdamas rankomis. - Dairykis priešo per mažiausius plyšius!
Jis priklaupė ant vieno kelio ir pabandė pažvelgti už borto ribų, plakamas stipraus vėjo gūsių. Įsitvėręs rankomis slidaus krašto, senis iškišo galvą išorėn.
- Sumažink greitį, - perspėjo Verikas pilotą. - Tik nedaryk staigių judesių. Mes bandome nusitaikyti į jų laivą.
- Gal galiu dar kuo nors padėti?
- Stenkis nesukelti Akurai įtarimo. Ir skaičiuok savo nugyventus metus, nes galbūt juos greitai pamirši...
Hagrus atsistojo ir nervingai papurtė galvą:
- Nematau jo, Verikai. Greičiausiai Akura sukiojasi dešiniau, kur jį užstoja korpusas.
- Šūdas... - sumurmėjo vadas, galvodamas apie bėgantį laiką. Jo vis mažėjo, o daryti kažką reikėjo. Pastebėti Akurą buvo viena. Nutaikyti į jį „adatą“ ir iššauti – daug sunkesnis uždavinys, kurį taip pat reikėjo išspręsti. Verikas viltingai pažvelgė į Hagrų, tikėdamasis iš jo kokių nors veiksmų, tačiau šis tik dairėsi ir tylėjo. Pilotas taip pat veikiausiai skaičiavo savo nugyventus metus.
Tylėjo ir „Mednano“ laboratorijų darbuotojai, piloto perspėti apie situaciją. Verikas nieko iš jų nesitikėjo. Net jei ir išsiųstų kovinį laivą, tai būtų tik bergždžias kuro švaistymas – net ir greičiausias iš jų sugaištų apie valandą, kol pasiektų šias pakrantes, tačiau ir atskridęs nesugebėtų apsaugoti „Krabo“ – pajutęs pavojų, Akura greičiausiai paleistų debesį užtaisų ir pasipustytų padus, vengdamas atviros kovos.
Viršininkas greičiausiai padarė tas pačias išvadas ir viską paliko jų pačių rankose. Verikas nekentė tokios logikos. Jis norėjo, kad pagalba atvyktų bent pažiūrėti į jų lavonus – bent tokia pagarba jų bergždžioms pastangoms.

Jis vėl prisiminė tuos ypatingus daiktus iš pasakų, kurie pačiu netikėčiausiu metu atsiranda kažkur šalia ir padeda didvyriui ištrūkti iš kebliausios kebeknės. Regis, vieno dabar TIKRAI reikėjo. Su visu didvyriu.

---

Akurai atrodė, kad viskas vyksta lyg sulėtintame filme. „Krabas“ leidosi gana mažu kampu ir labai jau lėtai mažindamas greitį, tarsi prašydamasis raginamojo šūvio į pamuštą uodegą.  Pagrindinės patrankos operatorius gerokai jaudinosi, galvodamas apie paslaptingąjį krovinį, įsivaizduodamas didelius turtus Bezendoro Namams. Jeigu pastarieji taps turtingi, tuomet jis tikrai tai pajus – vyriausias patarėjas buvo jo žmonos giminaitis. Į jo godžias rankas pakliuvus riebesniam kąsniui, Akura visada pajusdavo.

Trikdė tik kelios smulkmenos, iš kurių viena buvo anonimas, davęs patarimą Bezendoro Namų ryšininkams, kur nukreipti palydovų „akis“. Asmuo, pranešęs tokią informaciją, nenorėjo nieko mainais į ją. Jis tik pašnabždėjo koordinates, datą ir vieną žodį – „Mednanas“. Pakankamai įtartina, kad vertėtų susimąstyti - ar tikrai siųsti pasenusį „meilutį“ tikrinti konkurentų darbo? Akura visą kelią jaudinosi, įtardamas klastą – koks šiknius šiais laikais švaistytųsi vertinga informacija dykai?
Žinoma, jis siekia kažkokių kitų tikslų. Greičiausiai informatorius pakankamai turtingas, o tai dar viena priežastis nepasitikėti – turtingųjų žaidimuose dažniau nukentėdavo ne tokie turtingi. Kaip jis. „Mednanas“ turi arba išdaviką, arba kažkas iš konkurentų šnipų padirbėjo. Pastarasis variantas būtų dar šlykštesnis – jeigu žaidime dalyvauja trys stovyklos, gero nelauk.
Net ir dabar, įsitikinęs, kad „Krabas“ gabena kažką ypač vertingo, Akura vis dar juto, kad kažkas bando graibstyti šūdą jo rankomis – tokį palyginimą jis be perstojo kartojo sau mintyse.
Ir „Krabas“ pernelyg nesiskubino – tokia buvo antroji nerami mintis. Užsigalvojęs Akura iš pradžių net nepastebėjo, kad su stebimu laivu kažkas ne taip. Tik atsitokėjęs ir geriau įsižiūrėjęs suprato – šone atsivėrė juoda, pailga anga, kurios anksčiau tikrai nebuvo. Regis, toje pusėje turėjo būti jo brangusis krovinys?..
- Ką tu ten darai, Verikai?.. - sumurmėjo nustebęs Akura, nutaikydamas pagrindinę patranką. - Skafandrą pernelyg apsėmė? Nusprendei truputį išpilti už borto?..
Akura nepastebėjo nežymaus šatlo greičio mažėjimo. Jo poste nebuvo prietaisų, parodančių tokius dalykus, o plika akimi atskirti buvo gana sunku, nes „Krabo“ pilotas tikrai stengėsi (ir galvojo apie savo nugyventus metus). Tačiau „meilučio“ pilotas buvo gana akylas.
- Vade, jie mažina greitį. - Suskambo Akuros šalme.
- Teisingai, berniuk, tai vadinama leidimusi žemyn, - pašaipiai sumurmėjo operatorius, stebėdamas užstrigusius vartus.
Pilotas kurį laiką tylėjo, nežinodamas ką atsakyti. Jį iš pat pradžių jaudino gana keistas „Krabo“ piloto elgesys.  Kuo ilgiau stebėjo besileidžiantį šatlą, tuo didesnis įtarimas jį slėgė. Galop neištvėrė:
- Tokiu atveju jie elgiasi gana keistai, vade. Juk jų laivas gali leistis ir kilti vertikaliai. Jie akivaizdžiai tempia laiką!
Akura nutrynė šypseną. Mintis apie graibstomą svetimą šūdą ėmė stuksenti mažu plaktukėliu per pačią jautriausią vietą smegenyse. Jis panoro susisiekti su Veriku, tačiau tuoj pat atsisakė šios minties, nes kita, įtaigesnė mintis skaudžiai įsirėžė į smegenis – kažkas labai svarbaus ir neatidėliotino vyko tame sumautame laive. Ir, greičiausiai, ne jo naudai!
Akura taip suspaudė vairalazdę, kad ši net sutratėjo. Pilotas krūptelėjo, išgirdęs savo vado keiksmus, tačiau tuoj pat susigaudė, kam skirti tie nemalonūs žodžiai.
Patranka nusičiaudėjo, išspjaudama mirtiną užtaisą, kurį Akura palydėjo pačiais šlykščiausiais žodžiais, kokius tik sugebėjo tą akimirką sugalvoti. Jis taikėsi tiesiai į juodą prasivėrusį plyšį, kurio ten neturėjo būti.
Greičiausiai ten ir būtų pataikęs, jeigu ne priešininko pilotas – susimąstęs apie savo nugyventus metus, vyrukas toli gražu neprarado budrumo. Tiesa, jo, kaip žmogaus, reakcijos neužteko visai išvengti šūvio. Pilotas sureagavo per vėlai, tačiau net mažiausio „Krabo“ judesio pakako, kad užtaisas pataikytų visai ne ten.
Užuot įlėkęs pro vartų plyšį vidun, jis smogė virš sulankstytų vartų, juos sugadindamas nebepataisomai. Akura sustūgo iš pykčio ir jau norėjo pykštelėti dar kelis kartus, tačiau staiga išvydo keistą dalyką, dėl ko akimirkai sulaikė pirštą – po pirmojo nesėkmingo šūvio pro pravirus „Krabo“ vartus išvirto žmogus. Nelaimingasis tikriausiai stovėjo visai šalia angos, kai pilotas darė manevrą. Per tokį atstumą Akura nematė krintančio nelaimingojo veido, tačiau puikiai įsivaizdavo jo klyksmą ir skafandru tekantį šiltą skystį. Operatorius skardžiai nusikvatojo, paleisdamas vairalazdę ir sukamaisiais rankų judesiais  šokdamas pergalingą šokį, kurio aidai pasiekė ir jo piloto ausis:
- Pričiupau tave, ŠŪDŽIAU! Pagaliau pričiupau!..

---

Didvyrio ir jo stebuklingo pamesto daikto nebuvo. Verikas nusiminęs papurtė galvą, kai Hagrus suniurnėjo kažką sau panosėje ir patraukė prie konteinerių, kažką išvydęs. Vadas pasekė mokslininko žvilgsnį ir staiga pamatė tai, ką buvo matęs jau anksčiau – trosą, apvyniotą apie du kabliukus, kurį tuomet palaikė visai nenaudingu.
- Turėsi man padėti, Verikai, - tarė Hagrus. - Kad nusitaikyčiau į jų laivą, man reikės gana toli išlįsti, o „Krabo“ korpusas gana slidus.
Jis pasuko kabliuką ir nuėmė trosą.  Suradęs vieną jo galą, apsuko apie save dvigubą kilpą. Verikas be žodžių surado antrą troso galą ir ėmė ieškoti, kur jį pririšti.  Vietų nebuvo itin daug, o patikimiausia iš jų atrodė metalinio padėklo, ant kurio gulėjo sukrauti konteineriai, karkasas. Verikas abejodamas pažvelgė į krovinį – jis šiandien ir taip daug patyrė, kad mokslininkas rizikuotų judinti padėklą.

Tačiau daugiau laiko Akura jam nesuteikė – grindys po jo kojomis staiga pakrypo, o po dar poros akimirkų galingas smūgis įlenkė sieną virš vartų, sviesdamas šatlą su visais jo keleiviais tolyn nuo sprogimo. Hagrus suklykė iš siaubo, nes pagrindas staiga išslydo iš po jo kojų, pargriaudamas buvusį kareivį ir jis juto, kaip nematoma inercijos jėga stumia jį grindimis link pravirų vartų. Štai kraštas, už kurio nebuvo įmanoma gerai nusitverti ir sustabdyti čiuožimo – Hagrus išlėkė iš „Krabo“, akimirką dar laikėsi viename lygyje su šatlu, o tada ėmė kristi, karštligiškai nepaslankiais pirštais rišdamas bet kokį mazgą, nepaisydamas to, kad kitas troso galas vis dar Veriko rankose. Jo visos mintys šią akimirką buvo nukreiptos į išgyvenimą bet kokia kaina.
Vadą raketa taip pat išvertė iš kojų, tačiau, užuot nučiuožęs prie vartų, jis liko gulėti ant metalinių grindų, nepastebėjęs Hagraus dingimo ir jausdamas keistą tempimą kairėje kojoje.
Ji buvo įstrigusi padėklo karkase. Verikas gal būtų pagulėjęs šiek tiek ilgiau, tačiau, išvydęs greitai išsivyniojantį šalia gulintį, trosą, kone  akimirksniu atsisėdo, vos neužklykdamas visu balsu kaip senasis kareivis – trosas buvo apsivyniojęs apie jį viena kilpa ir galėjo ištempti išorėn, nepaisydamas netvirtai užsikabinusios kojos. Verikas neatsisuko, kad įsitikintų Hagraus nebuvimu – jis pirmiau perkišo troso galą per metalinį karkasą, mintyse maldaudamas savo protėvių, kad šių prisiminimas neleistų Hagrui pasiekti žemiausio taško, kol jo virpančios rankos neapsuko troso antrą ar net trečią kartą...
Staigus trūktelėjimas suveržė jo juosmenį, išspausdamas oro ne ką mažiau, nei pirmiau skrajojančio Olando kapsulė, pritrėškusi jį prie sienos. Vadas aiktelėjo iš skausmo, bet virvės iš rankų nepaleido. Jis dar stipriau įsitvėrė jos, bandydamas prisitraukti ir įkišti antrą koją į plyšį karkase.
Staiga karkasas neišlaikė ir, keldamas klaikų džeržgesį, ėmė slysti grindimis su visu kroviniu ir jame įstrigusiu Veriku, nešdamas pastarąjį tiesiai į pravirų vartų plyšį.

Tiek siaubo Verikas dar nebuvo patyręs per visą savo gyvenimą. Jis trumpam atsisuko, kad pamatytų už artėjančio krašto pranykstantį trosą, kuris ir buvo viso šito kaltė - Hagrus su visu skafandru buvo sunkus. Ir „Krabas“ skrido gerokai pasviręs, pamažu grįždamas į horizontalią padėtį.
Vadas sukando dantis ir ėmė lenktis prie karkaso, rankomis kabindamasis į trosą, apsuktą apie metalo strypą ir užpakaliu jausdamas slystančias grindis. Reikėjo šį dar kartą apsukti ir pabandyti surišti kažkokį mazgą.
- Sustok! - maldavo Verikas karkasą, nesustabdomai ir su didžiuliu triukšmu artėjantį prie vartų. - Nagi, užkliudyk nors menkiausią nelygumą!..
Bet grindų raštas visur buvo vienodas – nė vienas kauburėlis nepranoko kito savo didumu. Dar pora mirksnių – ir vadas atsidūrė už borto, aklai įsikibęs virvės ir kojomis įsirėmęs į karkaso metalą. Virvė įsirėžė dar skaudžiau, traukdama žemyn. Po juo sumirgėjo juodas žemės paviršius, tarsi sveikindamasis ir siūlydamas savo nepamainomas paslaugas. Vėjas grėsmingai smogė stiprų smūgį iš kairės, tarsi reikalaudamas paleisti virvę ir atsiduoti gūsio malonei.

Dunkst...
Lengvas trūktelėjimas ir karkasas sustojo. Verikas netikėdamas dairėsi, stengdamasis suprasti, kur gi jis užkliuvo, šitaip išlindęs už borto. Kodėl jis nekrinta žemyn su visu padėklu, tempiamas vargšo Hagraus?..
Jis pažvelgė aukštyn ir išvydo savo išgelbėtoją, plačiu diržu prirakintą prie karkaso.
Tai buvo konteineris, užkliudęs pusiau pakeltų, sumaitotų vartų briauną. Krovinys buvo per aukštas, kad taip kvailai išslystų iš „Krabo“.
Sukandęs dantis mokslininkas pasuko galvą, kad pažvelgtų į Hagrų. Pastarasis suposi ant troso galo dvidešimčia metrų žemiau. Ir dar Verikas išvydo kažkokį blizgantį, pailgą daiktą, kuris vartydamasis krito žemyn. Jis prisiminė tik vieną blizgantį daiktą, kurį Hagrus buvo pasiėmęs su savimi – „adatą“.
O už gerų dviejų šimtų metrų juos sekė ginkluotas Akuros „meilutis“, pasiruošęs ištaškyti „Krabą“ į šipulius.

---

Akura neilgai šokinėjo. Jo keiksmais persunktą šokį vos po kelių akimirkų nutraukė neįtikėtinas vaizdas, privertęs operatorių sustingti pusiau pražiota burna ir primerktomis akimis.
Žmogus pakibo ore, dvidešimčia metrų žemiau „Krabo“. Nuo staigaus trūktelėjimo jis persivertė kūlio ir kurį laiką neramiai sukiojosi bei suposi, tarsi nerasdamas vietos.
O iš tamsios, prasivėrusios angos išlindo kažkas visai nesuprantamo. Akura iš pradžių ten pastebėjo dar vieną žmogų, o geriau įsižiūrėjęs pamatė kažką šalia. Tas kažkas buvo didelis, greičiausiai įstrigęs vartuose ir labai priminė didžiulę raketą.
- Ką, vaikučiai, bandote išsitraukti ginklus iš kišenių?! - isteriškai subliuvo Akura, pamiršdamas savo džiaugsmą ir įsitaisydamas krėsle. - Tik nesugalvokite pirmieji iššauti... - murmėjo, taikydamasis į tamsią „raketą“ ir mintyse keikdamas save už neatsargumą. - Kad ji jums užstrigtų, kad tik užstrigtų!..
Baimė, užvaldžiusi operatorių, akimirką neleido tinkamai susikaupti ir panaudoti ginklą. Jis pagalvojo apie pilotą, kuris taip pat turėjo matyti tą patį vaizdą – kodėl jis nieko nedaro? Kodėl nepasuka į dešinę, prie kito „Krabo“ borto?
Po akimirkos, tarsi atspėjęs jo mintis, pilotas taip ir padarė. „Meilutis“ pasuko labiau į dešinę. Akura pagaliau sutvarkė savo patranką.
- Bandėte apgauti gudrų Akurą, tai ŠTAI JUMS MANO ATSAKYMAS, ŠŪDŽIAI!!! – suklykė vadas, spausdamas gaiduką iš visų jėgų, tarsi tai būtų turėję kokios nors įtakos šūvio kokybei.
Ir tuo pat metu nutiko kai kas labai nelaukta - „meilutis“ staigiai pasuko, pasvirdamas ant šono beveik stačiu kampu. Akurai šis manevras buvo toks netikėtas, kad jis nespėjo šūvio metu suvaldyti patrankos, tad užtaisas nepataikė nė į vieną iš tų vietų, kur jis taip svajojo pataikyti. Operatorius netgi nespėjo kaip reikiant įtūžti, nes virstantis ant šono „D 14“ privertė susirūpinti saugos diržais, kuriuos jis buvo atlaisvinęs, kad netrukdytų.
- Ką tu darai?! - suklykė Akura pilotui, kuris jau vertė laivą ant kito šono, kad padarytų dar staigesnį manevrą. - Ką tu čia išdirbinėji, kvaily?! 
Staiga jis užuodė keistą kvapą, įsiveržusį į jo kabiną su nesmarkiu vėjo gūsiu. Svylančios gumos, tirpstančio metalo, degančio plastiko kvapai... Vėjo gūsis uždaroje erdvėje? IŠ KUR?!
- Vade! - staiga suskambo ausyse neįprastai garsus piloto balsas. Toks garsus, kad Akura, surikęs iš netikėtumo, griebėsi už ausies, ketindamas ją prisidengti, tačiau pirštinė bejėgiškai atsitrenkė į šalmą. - Vade, jie į mus šaudo! Pradegino šarvą prie pagrindinio generatoriaus! Turiu pasitraukti...
- Garsą sumažink, kvaily! - sudejavo Akura, bandydamas sugraibyti savo racijos valdymo mygtukus. Jis suvokė žodžių prasmę, kai pagaliau atrado, kur nutildyti iš proto varantį piloto baubimą.
- Jie šaudo?.. - netikėdamas paklausė. - KUO, po galais? Juk tas daiktas pasiliko kitoje pusėje!
Akura žagtelėjo, nes „D 14“ vėl praktiškai pavirto  ant šono, o perkrova įspaudė vadą giliai į krėslą, net kaulai sutratėjo. Jis vėl pajuto svylančios gumos tvaiką, daug stipresnį nei pirma.
- Tai tas žmogus po jų laivu! - vėl suriko pilotas, o jo balse Akura išgirdo panišką baimę. - Jis pliekia į mus… nepatikėsite -  iš kažkokio nedidelio spindulinio ginklo!
- Nori pasakyti, mus apšaudo žaisliniais ginklais?! - įtūžęs sušnypštė Akura.
- Prisiekiu savo motina, vade, aš pirmą kartą matau...
- Krušau aš tavo motiną! - užkriokė pagrindinės patrankos operatorius. - Apsuk ratą ir duok man nusitaikyti į tą šiknių!
- Bet generatorius...
- Krušau ir tavo generatorių! - Akuros balse galėjai justi aklą, šaltą įniršį. - Jeigu tu neapsuksi laivo, aš tave nušausiu, prisiekiu savo...
- Klausau, vade. Tuojau pat apsuku laivą, - pralemeno pasimetęs pilotas, kuriam vado įtūžis visai nepatiko. Jis žinojo, kad Akura įvykdys savo priesaiką, jeigu tik jis leis jam prisiekti. Operatorius ne kartą įrodė esąs žmogžudys be jokių skrupulų.

„D 14“ ėmė daryti didelį lankstą, šiek tiek laviruodamas į šonus, kad išvengtų dar vieno Hagraus šūvio. Porą kartų baltas, dienos šviesoje vos įžiūrimas spindulys pralėkė vos per plauką nuo korpuso, šį įkaitindamas iki raudonumo netgi be jokio kontakto. Paslaptingasis ginklas pilotui pasirodė baisesnis už visus kitus vien dė to, kad tokį šūvio efektą vyrukas matė pirmą kartą. Jeigu jis būtų nors kiek pasidomėjęs neseniai praūžusio karo istorija, būtų iš karto pažinęs vieną iš perimetrų sargų – „adatą“. Tačiau pilotams žinoti istoriją nebuvo privaloma.
„D 14“ atsuko savo nosį tiesiai į  „Krabą“, kuris vis dar mažino greitį, tarsi vis dar nusiteikęs leistis ir atiduoti jiems krovinį. Pilotas paleido „meilutį“ skrieti savižudiškai tiesiai į taikinį ir mintyse ėmė vardinti savo nugyventus metus, pasiruošęs kiekvieną akimirką virsti anglies ir perkepusios mėsos gabalu. Jo akys išsiplėtė, kai po „Krabu“ žybtelėjo akinančios šviesos blyksnis. Širdis akimirkai stabtelėjo, jis staigiai kvėptelėjo, tikėdamasis po akimirkos atūžiančios tarpžvaigždinio karščio bangos.
„Greičiau, šauk, prakeiktas žmogžudy! ”- šmėkštelėjo mintis Akuros adresu, nors pilotas netikėjo, kad vadas sugebėtų pataikyti. Tik ne iš tiek toli ir ne į tokį mažą. Nebent kai priartės, tik tada. Ir ne vieną, o visą debesį užtaisų jų pusėn, kad ten nieko nebeliktų...
Šviesa tolumoje užgeso, tačiau užsižiebė indikatorius, pranešantis apie pramuštą korpusą. Tarsi atsakydami į iššūkį, iš „meilučio“ išlėkė keli užtaisai. Piloto nuostabai, jie pralėkė gana dideliu atstumu, tarsi operatorius būtų tik pajuokavęs.
- Vade, jie ką tik... - prabilo pilotas, ketindamas pranešti Akurai apie skylę korpuse, bet jį pertraukė garsus klyksmas eteryje, kuris tegalėjo reikšti viena – kažkam tikrai nežmoniškai skauda.

Akura būtų iššovęs minėtų užtaisų daug daugiau, tačiau nesuspėjo. Jis teišgirdo keistą gaudesį savo kabinoje, iš patrankų valdymo pultų pasipylė balti skysti dūmai, kurie užstojo visą vaizdą tiek monitoriuose, tiek lange. Ir dar Akura pajuto silpną stumtelėjimą, tarsi „meilutis“ būtų šiek tiek stabtelėjęs, po kurio jo kabinoje pasklido kepančios mėsos kvapas. O po akimirkos jau ne toks silpnas vėjelis iš apačios padvelkė, priversdamas operatorių pažvelgti žemyn.
Akura suklykė iš siaubo. Netrukus vėl suklykė, tačiau jau iš skausmo, kuris pamažu užvaldė smegenis pašėlusiai skubančių elektronų pavidalu.
Pulte žiojėjo šiek tiek pailga skylė apsilydžiusiais kraštais, pro kurią vidun ir švilpė vėjas. Kita tokia pati skylė buvo Akuros pilve ir krėslo atloše už jo nugaros. Spindulys perskrodė visą kabiną, išgarindamas Akuros vidurius ir prisvilindamas skafandrą prie odos tokiu greičiu, kad šis net nepajuto, kaip tai nutiko.
Ir skaudžiausia atsipeikėjusiam Akurai pasirodė netgi ne tuštuma jo pilve, ne prilydytas skafandras, o šaltas vėjas, dideliu greičiu nešantis baltus sudeginto pulto dūmus ir dulkes kiaurai jį. Tas šaltas vėjas degino jį iš vidaus kaip ugnis.
- Suk toly-yyn!!! - sužviegė jis pilotui, stengdamasis rankomis pridengti savo kiaurą pilvą, tačiau bijodamas prisiliesti prie žaizdos. - Greičiau, nešk mus iš čia, sukruu-uštas padare! Aš sužeistas!
Pilotui dusyk kartoti nereikėjo. Jis kaipmat pasuko į vandenyno pusę, didindamas greitį ir jausdamas didelį palengvėjimą krūtinės srityje. Netgi vado klyksmas ausyse nenumaldė šio netikėto džiaugsmo.
- Ar mes skrendame tolyn nuo jų?! - šaukė Akura, mojuodamas po tirštus, sunkiai besisklaidančius dūmus ir kartu stengdamasis apsaugoti savo pilvą. - Juk namo, tiesa?!
- Tuoj būsime virš vandenyno, vade... - bandė raminti jį pilotas.
- Pasiskubink, sukruštas padare!.. Man išdegino pilvą, aš tuoj mirsiu, jeigu tu neišspausi iš šios geldos viso jos greičio! - putojo Akura, pagaliau sumojęs uždengti savo žaizdą krėslo plastikiniu užvalkalu, kuris mėtėsi ant grindų, nutėkštas ten skrydžio pradžioje. Dabar vėjas tvoskė jam į veidą, versdamas ryti dūmus. - Nušausiu tave, jeigu įtarsiu, kad saugai savo laivą labiau nei mane! Prisiekiu savo motina, nušausiu...
Jis skausmingai iškvėpė, jausdamas, kaip deginanti banga apima plaučius ir gerklę. Akura atlošė galvą ir užsimerkė, stengdamasis negalvoti apie skausmą. Jis tuoj praeis. Kraujas viską padarys. Kraujas galingas, jis numaldys skausmą. Tačiau žaizda vis tiek nepaprastai rimta ir tegu geriau jauniklis pasiskubina, jeigu gyvenimas jam mielas...

Taip staigiai pasikeitus padėčiai, „D14“ užtruko vos dvi minutes, kol pasiekė vandenyną. „Krabas“, regis, nė neketino jų vytis. Jis vis dar leidosi, tik dabar daug greičiau. Kažin, ar jo keleiviai vis dar norėjo atiduoti krovinį. Akura nebegalvojo nei apie vadą Veriką, nei apie jo paslaptingą radinį. Jam nerūpėjo net turtai, kuriuos galėjo gauti – tiek daug dabar reiškė baisi žaizda pilve.

Dūmai kabinoje galop išsisklaidė, leisdami vadui lengviau įkvėpti. Akura atmerkė akis ir pažvelgė į aprūkusį langą. Smilkiniai tvinkčiojo nuo gausybės „pranešimų“ apie kiaurą pilvą. Skaudėjo visą kūną, o akys be perstojo ašarojo, nors Akura visai nenorėjo verkti. Jis troško kuo greičiau pakliūti į medikų rankas ir palaimingai atsijungti, paveiktas stiprių narkotikų.
Kai smegenys įvertino už lango matomą vaizdą, jo akys išsiplėtė.
„D 14“ niekur nejudėjo. Jis ramiai kybojo ore virš vandens, kažko kantriai laukdamas.
- Pilote!.. - riktelėjo truputį išsigandęs Akura, pirštais daužydamas per racijos mygtukus. - Pilote Bru!
Jam niekas neatsakė. Tik variklio gaudimas ir vėjo švilpimas mažoje operatoriaus patalpoje.
- Bru, kur pradingai?! - pašaukė dar kartą, tačiau vėl nesulaukė jokio atsako, tarsi pilotas būtų iššokęs iš „meilučio“ ir palikęs jį likimo valiai.
„O gal į jį taip pat pataikė? “- išsigandęs pagalvojo apie vieną iš galimų variantų. Akura rimtai nemanė, kad tas vaikis galėtų palikti laivą nepilotuojamą ir tiesiog šiaip sau nerti į bangas. Šis savižudiškas scenarijus jam pasirodė mažiausiai įtikinamas. Vadinasi, vaikis čia, laive. Galbūt jam šovė kvaila mintis ateiti į jo kabiną pažiūrėti, kaip Akura laikosi? Kodėl tada, vardan sukruštos jo motinos, jis sustabdė „meilutį“?! Kodėl nepaliko įjungto autopiloto?!..
Akura sukando dantis ir apsidairė savo asmeninio ginklo. Jeigu tas kvailys iš tiesų netrukus pasirodys čia, jis nepagailės jo kurios nors kojos, kad išmokytų vykdyti įsakymus taip, kaip vadas įsakė.
- Bru?! - sušnypštė Akura pro sukąstus dantis, tikėdamasis, kad pilotas pagaliau įjungė savo raciją. - Sukrušš-štas vaiki, gal tau vidurius paleido?..
Pažvelgęs į savo pilvą, Akura isteriškai sukikeno iš savo žodžių, tačiau tuoj susiraukė nuo baisaus skausmo.

Pilotas, pirmą kartą Akuros pavadintas Bru, niekur neiššoko ir negulėjo sužeistas. Jis  sėdėjo savo vietoje, stengdamasis nekrebždėti ir nieko neliesti. Užmerkęs akis  klausėsi Akuros bandymų jį prisišaukti.
Operatorius davė priesaiką jį užmušti. Galbūt tai buvo neapgalvoti žodžiai, išsprūdę Akurai didžiausios isterijos akimirką, o gal ir labai rimtas ketinimas – kas dabar žino? Bru neketino nusileisti ir išsiaiškinti to. Jis neketino skrieti visu greičiu atgal į Legordą, kur medikai greičiausiai pastatytų operatorių ant kojų. Baimė, užvaldžiusi jį tuo metu, pagimdė vienintelį logišką sprendimą – Akurai negalima pasiekti miesto. Jis turi numirti čia. Koks galų gale skirtumas? Vis tiek jo mirtis bus visiems aiški – mirė nuo kraupaus sužeidimo, apie kurį Akura žviegė į jo ausį.
Tereikėjo truputį palaukti.
- Bru? - išgirdo ausyje pilną nevilties vado balsą. - Kur gi prapuolei, mažas, šūdinas pilote?!
Bru nedrįso net atsidusti, nors jam labai norėjosi. Jis būtų mielai išjungęs raciją ir išsirėkęs, tačiau norėjo žinoti, kad Akura tikrai negyvas. O pastarasis dar krebždėjo.
Staiga jis krūptelėjo, išgąsdintas garsaus signalo –  kažkas bandė susisiekti su juo. Metęs žvilgsnį į monitorių, pažino Bezendoro Namų šaukinį.
- Bru!!! - Piktai suklykė balsas piloto ausyje. - Šūdžiau, mėšliau, aš girdžiu tave! Girdžiu tavo bailų kvėpavimą! Girdžiu, kaip pypsi iškvietimo signalas ir žinau, kad tu taip pat mane girdi! Pasakyk žodį, baily! Ką ten sugalvojai?! Nori užmušti savo vadą?! Ar žinai, kad už tai taryba įsakys sunaikinti visą tavo bailią giminę?! Bru!...
Išsigandęs Bru išjungė raciją, nusiplėšė ją nuo ausies ir nusviedė per visą patalpą. Pažvelgė į mirksintį žiburėlį prieš save. Jį pylė prakaitas – pirmą kartą gyvenime jis tokiu būdu „žudė“ žmogų ir nežinojo, ar pajėgs neišsiduoti.
Drebančiais pirštais įjungė.
- Pilotas Bru klauso...
Jis pažino Bezendoro vyriausio patarėjo balsą. Senis norėjo žinoti, ar konkurentų laive buvęs krovinys atpirks skrydžio išlaidas.
- Taip, jie kažką ten turi, bet aš nežinau... - pralemeno Bru, painiodamasis mintyse ir žodžiuose.
- Kažką? - pertraukė jį griežtas balsas. - Ką jūs ten darote? Dar nesutvarkėte saujos beginklių mokslininkų?
- Bet tamsta patarėjau, jie nebuvo visai beginkliai! Jie turėjo kažkokį... Kažkokį spindulinį ginklą. Jis prasvilino mūsų laivo korpusą mažiausiai dviejose vietose. Akura liepė man sprukti nuo jų.
- Kodėl laivas stovi vietoje? - po trumpos pauzės išgirdo šaltą balsą, tarsi skeneriu košiantį Bru smegenis. Tikriausiai vyriausias patarėjas stebėjo palydovo duomenis. Pilotas mintyse iškeikė save už idiotišką neatsargumą.
- Aš... aš buvau Akuros kabinoje. Spindulys pramušė jo... jo kabinos sieną ir...
- Sujunk mane su Akura! - neteko kantrybės balso savininkas. Išsigandęs Bru nurijo seilę.
- Bet aš negaliu, viršininke, - pralemeno jis, mintyse melsdamas nežinomas jėgas, kad pagrindinės patrankos operatorius kuo greičiau išleistų paskutinį kvapą ir jam netektų labai smarkiai sumeluoti. - Akura ne... negyvas...


Nutrūkus ryšiui, Akura norėjo ištuštinti visą ginklo bateriją į juodu skiriančias metalines pertvaras – gal likimas bus maloningas ir jam pavyks nušauti mažą niekšelį, pradeginus nors menkiausią plyšį?
Tačiau, iššovęs vos vieną kartą, jis nuleido ginklą ir pabandė atsistoti – šūvis sienai nepadarė nieko rimto. Reikėjo kažkaip nušliaužti iki piloto kabinos ir perimti „meilučio“ kontrolę.
Skausmo ir silpnumo kamuojamas Akura padarė dar vieną atradimą – jis negalėjo pajudinti kojų. Tiesą sakant, jis visai jų nejautė – stuburas buvo perdegintas perpus.
Sukandęs dantis ir nepaisydamas rėžiančio skausmo, jis pabandė save pakelti vien rankomis. Jam beveik pavyko, kai staiga keistas trakštelėjimas ir dar siaubingesnis dieglys pervėrė jo sužalotą kūną. Neišlaikęs jis suriko ir atleido rankas. Grįžęs į pradinę padėtį ir pažvelgęs į save, suprato, kad niekur nebepajudės.
Jo viršutinė kūno dalis ką tik atitrūko nuo apatinės.
- Šš-šūdas... - nerišliai sumurmėjo Akura, galvodamas apie nugyventus metus, kuriuos tikriausiai reikėjo pradėti skaičiuoti. Ir gana greitai skaičiuoti.