Gyvenimas pastogėje

Girgžda vėjas, krypuodamas žilstančiu stogu:               
teps kremzles į dar varvančius lašinius.                         
Kol patikrino šimtą palėpių – sublogo                           
ir kupros uždirbtos nesumažino.

Lazdele remias jau: kaip ir tėvas – jis šlubas
(jaunas būdamas šokdavo spaliuose).
Ir vyniojasi šerpetom lipančios lubos,
kol svečiai nuolatiniai čia malasi.

Ir raukšlėjas veidai dar jauniklių lentelių:
nesiskundžia, kvėpuoja į pakulas.
Lipa dulkės stiklais – nemiegojusius kelia,
kiauro lango nasrus vėju lakina.

Kala laikas prie kamino trenktą šešėlį:
rūdys varva į vinį paklydusią.
Sklaido laikraščius niekas, pelynais apžėlęs,
nekvėpuodamas kuičiasi knygose.

Eina batas pas koją ir rasti negali.
Kitą sako –  bildukas pasiėmė:
neišgąsdino sagos kaip akys apvalios,
net nemirksinčios kailio ausinėse.

Galvą suka šešėliui verpimo ratelis.
Kėdės, stalo po baliaus neradusios, 
prie statinės suklupusios pokerį skelia
ir pirmadienio nuotaikom badosi.

Klumpa katino žvilgsnis už musės masažo:
voras kojas į šviesą raitojasi.
Raivos kraigas, sapnuos tris kartus išsirąžęs,
ir atsiremia koja sienojuose.

Gal ne ta jis išlipo? Gal be bato suklupo?
Neišeis trobesys gal į pensiją?
Girgžda vėjo gyvatvorės žmogiškom lūpom:
kai išeisim – pastogėj gyvensime.