namų ramybėj tampi ragana
žiūri tiesiai per sienas į Nemuną
skaldai per arti priėjusius į elementarias formas
jų burnose užšaldai klausimus
priversdama spjaudytis prėskom ledo adačiukėm
kuriomis vėliau siuvinėji voratinklius
renki rasą ir virini su arbatžolėm
eidama žvilgčioji per kairį petį ar kas neseka
ko tik nepadaro moterys
iš nerimo
kaimynams per tvorą mėtai rakandus
jų sode užkasi muses
pačios siūtais voratinkliais pagautas
pavydi
atrodo tau
kaimynų pusėje žolė žalesnė kalas
vis perbėgi kairėn patikrini
kas kartą pamatai kad optinė apgaulė
kas kartą į namus sunkesnis tampa kelias
sindromas
einat abudu pas šeimos daktarą
nepadeda
pataria
minkydama stipriom rankom kylančią duoną
neišsakytus žodžius pažadini
capt į pačios siuvinėtą voratinklį
užliūliuoji užspaudi akis
nebeverki
nepadeda
vis tiek kepdama duoną primaišai savo raugo
krumpliais į kiekvieną kepalą
įspaudi piktažodį
pašauni
nepadeda
vis tiek karti išeina tavo duona


MandavOžka







