I

Kartais jai atrodydavo, kad pasaulį laiko gerumas. Regis, be jo kiekvienas subyrėtų į šimtus tūkstančių mažyčių žemės grumstų ir gulėtų, kol pavirstų dulkėmis, kurias, vis fanatiškiau kaukdamas, po beribes platybes išnešiotų vėjas. Nykiomis, lietingomis dienomis pastebėdavo, kad žmones kontroliuoja baimės. Kai su Paulo Coelho knyga šiltai sėdėdavo namie ir, nei iš šio, nei iš to, imdavo drebėti. Lietui merkiant kieme paliktus drabužius ir šimtus kartų daužant į perdrėksto lango stiklą.

Dažniausiai sustabdo ne blogis. Ne, mes nematome jo arba aklai stengiamės savyje nerasti. Ir slepiamės,

meluojame,

išduodame,

apsimetinėjame...

Ne Dievui. Juk dabar nebemadinga tikėti Dievu. Nebepopuliaru būti geram. Tai kodėl? Iš baimės.

„Niekada neišduok savęs – tai jau padarė kiti... “ – prispaudusi veidą prie šalto lango stiklo, stebėdama rytinį pilkų žmonių karavaną... Kad neskaudėtų, kad liktų stipri – vėjo gūsiams kartojo.



Tą rytą pabudo nuo lietaus lašų barbenimo į langą. Paprastai miegodavo kietai. Taip kietai, kad jai netrukdydavo net pastovus bildesys laiptinėje, kaimynams grįžtant po naktinių pasilinksminimų. Bet šįkart pabudo nepailsėjusi. Atrodė, kad visą naktį bėgo, bėgo, bėgo. Mergaitės sapnai niekada nebūdavo realistiški. Iš dalies jai tai patiko. Nesunku būdavo suprasti, kad to būti negali ir nustodavo bijoti. Tiesiog mėgaudavosi savo pasąmonės kuriamais vaizdais ir žavėdavosi fantazija. Šio sapno, kaip, tikėtina, ir daugelio kitų, neprisiminė. Nusirąžiusi basomis pėdomis atsistojo ant vėsių grindų ir net sudrebėjo. Per naktį buvo gerokai įšalusios.

- Štai tau ir vasara, - sukaleno dantimis, susisiausdama į minkštą raudoną chalatą.

Lėtais, sunkiais žingsniais nuėjo į virtuvę. Mamos, kaip ir tikėjosi, nebuvo. Mergaitė susitepė keletą sumuštinių ir, užkaitusi virdulį, atsisėdusi ėmė nagu raižyti stalo klijuotę. Vandeniui užvirus pasidarė vaisinės arbatos. Kvepėjo vyšniomis ir, jei nebūtų dirstelėjusi pro langą, beveik būtų patikėjusi, kad viskas taip, kaip turėtų būti jos pirmąją atostogų dieną. Bet mergaitė nemėgdavo pasiduoti. Pati to nežinodama aplinkiniams atrodydavo stipri. Niekada neverkdavo kam nors mirus. Jai tai atrodė neįtikėtina, tiesiog būdavo keista, kad to žmogaus daugiau nepamatysi, nors jis tau šypsosi, draugiškai moja iš nuotraukų albumuose. Kai tik pamėgindavo suprasti, mintys imdavo rangytis tarytum gyvatės, kol sudarydavo vientisą kamuolį, nuo kurio vos nesprogdavo galva ir viskas tapdavo dar sudėtingiau, nei buvo. Ji dar nebuvo radusi savo tiesų ir, vos kažką atrasdavo, pati tą mintį paneigdavo ir taip prasidėdavo ilgiausi ginčai su savimi. Daug lengviau būdavo jausti. O jausdavo daug. Ir stipriai. Liūdesį. Laimę. Tuštumas. Nepajėgdavo suprasti. Tik jausti, kaip lietus... Kaip miglos... Rūkai... Ant veido. Pinasi, pinasi, pinasi... Kažkas daugiau. Nebaigto. Trumpais telegrafo signalais per naktis. Kartais rytus.

Nuėjo į vonią. Šįkart tas rytas, kai atvaizdas veidrodyje patiko.



- Sveika, mano mažoji seserie už stiklo.

- Sveikas, mirguliuojantis veidrodžių pasauli.

- Man patinka tavo šypsena.

- Ir tos gražios rudos akys.

- Ir dar man patinka tikėti, kad tai, ką matau už lango, tėra atspindžiai to, kas yra viduje.

- Ir žaisti skvarbių žvilgsnių paradą, - pašnibždomis prisistatė murzino veidrodžio atspindžiui.



- Šiandien dažau pasaulį!

- Šiandien AŠ dažau pasaulį! – vis garsiau, ir garsiau, ir garsiau. Nutilo. Nusilenkė langui, pamojavo vonios spintelei. Toliau šnabždėjo, su nežymia, kreivoka šypsena, kurią dažniausiai vadindavo ironiška:



- Ir dar, aš noriu šimtų, tūkstančių žinučių iš visų laimingų. Visų beišypsančių.

- Ir žinot ką? Man visai nesvarbu, su dredais jie, ar be dredų, su kerzais ar su inkarais, o gal ir visai basi.

- Nes aš tikiu, kad visi žmonės yra geri.

- Ir, kad tai, kas man gražu ten, už stiklo, yra viduje.

- Girdi, ar girdi, nepažįstamas žmogau? Visa tai galiu rasti savyje, tereikia gerai paieškoti.

- Ir tikėti. Tai kas, kad baltomis raidėmis ant balto lapo.