Rašyk
Eilės (73315)
Fantastika (2191)
Esė (1496)
Proza (10348)
Vaikams (2513)
Slam (49)
English (1109)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kasdien į mūsų palėpę aš vilkdavau obuolius – rausvus ir didelius, žalstelėjusius ir geltonus. Vilkdavau po maišą, užsikrovusi ant nugaros it ežienė, o jis sėdėdavo viduryje kibirų ir metalinių dubenų rato. Basas, pėdas pakišęs po sėdmenimis. Taip beveik klūpomis. Lupdavo, išpjaustydavo, smulkindavo ir mesdavo puodan, kur patamsėjusių obuolių krūvoje lėtai tirpdavo cukrus.
  - Nepagavo? – visada paklausdavo manęs sugrįžusios.
  - Ir nepagaus, - visada atsakydavau, laižydama prakaito lašus nuo lūpų.
  - Tai būk atsargi.
  - Einu.
  Kodėl į „medžioklę“ visada eidavau aš, o ne jis? Aš buvau smulkesnė – tai viena, aš nebuvau teista – tai antra, aš nesugebu būti namų boba – tai trečia.
  Patį pirmą rudenį, kai bandžiau pralįsti pro plyšį tinklinėje tvoroje, mano plaukai apsinarstė aplink vielą, ir buvau priversta nupjauti ilgą jų sruogą. Dar tą patį vakarą jis nuskuto mano galvą plikai.
  - Taip praktiškiau, - pasakė jis. - Man labiau patinka, kai tu miegi šalia manęs, todėl į kalėjimą aš tavęs neleisiu.
  Niekada nemaniau, kad prisirišimas gali būti toks stiprus. O gal tai veikiau bendras praktiškumo jausmas?  Kas mudu siejo? Plikos galvos – tai viena, tyli praeitis – tai antra, obuoliai – tai trečia. Aš vilkdavau obuolius namo – lyg ežienė – ant kupros. O jis – lyg palėpės šeichas – sėdėdavo metalinių indų karminiame rate ir burdavo tomis obuolių sėklomis.

                                            ***
  - Išviriau penkis litrus obuolių košės.
  - Radau apleistą sodą su puslaukinėmis kriaušėmis.
  - Palik jį neliestą.
  Aš visada jo klausydavau, nes žinojau, kad taip liksiu saugi. Pakako tik karto. Kad įsitikinčiau, jog verta.
  Tada aš įžengiau į apleistą kriaušių sodą. Pradėjau purtyti tuos susiraukšlėjusius vaisius. Medžio lapai taip šiugždėjo, glausdamiesi kits prie kito, kad aš neišgirdau prie manęs artėjančių žingsnių. Viskas, ką pajutau, buvo stuburas - nuo pat apačios iki viršaus. Visas trisdešimt trijų kaulelių vėrinys akimirką sutirtėjo, ir aš atsiguliau į minkštą ilgų smilgų pievą. Jaučiau, kaip mano koją sugriebia ledinės rankos, kaip velka per pievą pavėsio link, kaip drasko drabužius. Tik tiek. Jaučiau.

                                            ***
  Jis prausė mane viduryje metalinių indų rato, dideliame dubenyje. Trynė odą plaušine, kaskart papūsdamas ten, kur nulupus šašą prasisunkdavo kraujas. Jis priėmė mane į savo karminį ratą, kad greičiau užkištų burną dar vienai mano praeities daliai.
  - Tavęs galėjo ir nepaleisti.
  - Būtų reikėję mane užmušti.
  - Jis nebijo kraujo, - tyliai ištarė ir pradėjo trinti pamėlusias mano šlaunis.
  Į visas šalis tiško rausvos putos. Jis taip gremžė mano odą, tarsi bandydamas ją nulupti. Atrodė, kad tuoj perpjaus mane pusiau, tada ketvirčiuos, išims supuvusius vidurius, susmulkins gabalėliais ir sumes į aptirpusio cukraus krūvą.
  Negalėjau jo atsiprašyti – tai būtų reiškę pralaimėjimą. Negalėjau pykti – tai būtų reiškę prisipažinimą. Negalėjau kalbėti – tai būtų reiškę praeičiai suteikti balsą.

                                            ***
  Jis padavinėjo, aš dėjau. Vieną šalia kito dailius rusvus stiklainėlius.
  - Trisdešimt trys, - išgirdau jo duslų balsą.
  - Ir butelis vyno. Raudono lyg kraujas, - radau jį įkištą viršutinėje rūsio lentynoje, visą apaugusį voratinkliais. Jis buvo viena tų išlikusių kaulinių iškasenų. Iš tų laikų, kai kibirais naktimis į palėpę nešdavau vyšnias.
  Nepajutau, kaip mažą rūsio erdvę pripildė juokas, toks garsus ir beaidis. Tarsi visos praeities dalys būtų atsikimšę burnas ir nusijuokę choru. Man palengvėjo.
2006-06-05 00:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-07 02:10
Propa
Puikiai parasyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-07-03 23:33
Ašoka eksperimentuoja
pabaiga gadina tokį gražiai tekantį lėta ir hipnotizuojantį pasakojimą..per skubi atomazga.

tačiau..aš irgi autografo prašysiu:)..
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-21 19:58
agricola
nežinau ko gi tas paliepės šedevras nusipelnė tokio gero įvertinimo, aišku siužetinė liniją sukalta kietai, nuo obuolio iki obuolienės, 16,5 litro, man irgi kažkokie griuvėsiai gaunasi, nes niekaip negaliu suvokti iš kur tame karminiame rate radosi cukrus, dalai lamos, pasinaudodamos milarepos mantromis atskraidino, ar vogė kuris iš plikių... bet netafora gera 33 kart 33...aišku siužetas surištas taip kad viskas vyksta paliepėje čia arčiau dangaus, o kai viskas pavogta tai jau galima nutūpti į slepą- rūsį... moralas vaikai nevokit obuoliukų gausit per stuburą,ir turėsit žiemai atsargų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-13 00:10
paNeDeiKa
bet man čia trūksta vienos dalies. .. tarsi jusčiau atstumą tarp paveikslų, kažkur yr skylutė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-13 00:10
paNeDeiKa
gera pradžia. ..dar pora metų ir prašysiu autografo knygutėj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-07 17:46
Rynė
Jis ir ji. Smurtas ir obuoliai. Kas iš viso to? Trisdešimt trys stiklainėliai lengvutės įtampėlės, po kurios išvirimo palengvėja.
Geras tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 15:14
ir kiti
gerai, pievu.
čia tokia proza. orientuota į pasąmonę. orientuota iš pasąmonės. koncentruojiesi ties akimirkomis. ties emocijomis, asociacijomis. tempi momentą iki ribos. tokią prozą skaitant, reikia būti panašiu į autorių. antraip nuslysi į šalį.
man palengvėjo.

aš nesu panašus į tave.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 12:47
saulAž
Labai, Pievųgė,
labai džiugu :) Galima skaityt ir skaityt, nagrinėt po trupinėlį kaip geriausią iš geriausių. Dėkui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 11:37
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
Clap, rašykai nėra blogis. blogis yra rašykų nesugebėjimas atsispirti tam tikroms klišėms.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 08:16
kaip prasminga
Linai, rašykai - tai blogis. :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 02:26
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
šiaip tai kūl. nors man ir nepatinka ta rašyko pseudofragmentizmo mada. t.y. tik retomis išimtimis ji gali būti pateisinama ir tik retas kuris sugeba ją efektyviai išnaudoti. kur kas dažniau ji yra pakankamai gera priežastis nepakankamam įdirbiui paslėpti. ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-06 02:23
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
o kur jie realizuoja uogienes? ']
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 23:16
Vai
Vai
Vien už subtilų ir autentišką ekspresijos ir gyvenimiškos prozos vaizdavimą, šis tekstas vertas pagarbos. Trečia dalis, jei tik taip galima pavadinti, emociškai stipriausia. O dar puikiai suvaldytas kontrastas tarp smurto ir obuolių. Man palengvėjo.

Tik...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 19:59
plast_
patiko. skaičiau du kartus. manau, nepakenks ir trečias. tiesiog cool.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 18:47
Kadaise
Nuostabus tekstas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 14:27
Ožys
liuks. čiki briki.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 12:31
Si bilė Sibire
Labai geras darbas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-06-05 10:47
kaip prasminga
O aš galvojau, kad samagoną kokį varėt iš obuolių.-)))
Nors gal ir varėt...

Beje, labai gražiai apie žarnas parašei.-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą