Praeities burnos užkimštos obuoliais

Kasdien į mūsų palėpę aš vilkdavau obuolius – rausvus ir didelius, žalstelėjusius ir geltonus. Vilkdavau po maišą, užsikrovusi ant nugaros it ežienė, o jis sėdėdavo viduryje kibirų ir metalinių dubenų rato. Basas, pėdas pakišęs po sėdmenimis. Taip beveik klūpomis. Lupdavo, išpjaustydavo, smulkindavo ir mesdavo puodan, kur patamsėjusių obuolių krūvoje lėtai tirpdavo cukrus.
  - Nepagavo? – visada paklausdavo manęs sugrįžusios.
  - Ir nepagaus, - visada atsakydavau, laižydama prakaito lašus nuo lūpų.
  - Tai būk atsargi.
  - Einu.
  Kodėl į „medžioklę“ visada eidavau aš, o ne jis? Aš buvau smulkesnė – tai viena, aš nebuvau teista – tai antra, aš nesugebu būti namų boba – tai trečia.
  Patį pirmą rudenį, kai bandžiau pralįsti pro plyšį tinklinėje tvoroje, mano plaukai apsinarstė aplink vielą, ir buvau priversta nupjauti ilgą jų sruogą. Dar tą patį vakarą jis nuskuto mano galvą plikai.
  - Taip praktiškiau, - pasakė jis. - Man labiau patinka, kai tu miegi šalia manęs, todėl į kalėjimą aš tavęs neleisiu.
  Niekada nemaniau, kad prisirišimas gali būti toks stiprus. O gal tai veikiau bendras praktiškumo jausmas?  Kas mudu siejo? Plikos galvos – tai viena, tyli praeitis – tai antra, obuoliai – tai trečia. Aš vilkdavau obuolius namo – lyg ežienė – ant kupros. O jis – lyg palėpės šeichas – sėdėdavo metalinių indų karminiame rate ir burdavo tomis obuolių sėklomis.

                                            ***
  - Išviriau penkis litrus obuolių košės.
  - Radau apleistą sodą su puslaukinėmis kriaušėmis.
  - Palik jį neliestą.
  Aš visada jo klausydavau, nes žinojau, kad taip liksiu saugi. Pakako tik karto. Kad įsitikinčiau, jog verta.
  Tada aš įžengiau į apleistą kriaušių sodą. Pradėjau purtyti tuos susiraukšlėjusius vaisius. Medžio lapai taip šiugždėjo, glausdamiesi kits prie kito, kad aš neišgirdau prie manęs artėjančių žingsnių. Viskas, ką pajutau, buvo stuburas - nuo pat apačios iki viršaus. Visas trisdešimt trijų kaulelių vėrinys akimirką sutirtėjo, ir aš atsiguliau į minkštą ilgų smilgų pievą. Jaučiau, kaip mano koją sugriebia ledinės rankos, kaip velka per pievą pavėsio link, kaip drasko drabužius. Tik tiek. Jaučiau.

                                            ***
  Jis prausė mane viduryje metalinių indų rato, dideliame dubenyje. Trynė odą plaušine, kaskart papūsdamas ten, kur nulupus šašą prasisunkdavo kraujas. Jis priėmė mane į savo karminį ratą, kad greičiau užkištų burną dar vienai mano praeities daliai.
  - Tavęs galėjo ir nepaleisti.
  - Būtų reikėję mane užmušti.
  - Jis nebijo kraujo, - tyliai ištarė ir pradėjo trinti pamėlusias mano šlaunis.
  Į visas šalis tiško rausvos putos. Jis taip gremžė mano odą, tarsi bandydamas ją nulupti. Atrodė, kad tuoj perpjaus mane pusiau, tada ketvirčiuos, išims supuvusius vidurius, susmulkins gabalėliais ir sumes į aptirpusio cukraus krūvą.
  Negalėjau jo atsiprašyti – tai būtų reiškę pralaimėjimą. Negalėjau pykti – tai būtų reiškę prisipažinimą. Negalėjau kalbėti – tai būtų reiškę praeičiai suteikti balsą.

                                            ***
  Jis padavinėjo, aš dėjau. Vieną šalia kito dailius rusvus stiklainėlius.
  - Trisdešimt trys, - išgirdau jo duslų balsą.
  - Ir butelis vyno. Raudono lyg kraujas, - radau jį įkištą viršutinėje rūsio lentynoje, visą apaugusį voratinkliais. Jis buvo viena tų išlikusių kaulinių iškasenų. Iš tų laikų, kai kibirais naktimis į palėpę nešdavau vyšnias.
  Nepajutau, kaip mažą rūsio erdvę pripildė juokas, toks garsus ir beaidis. Tarsi visos praeities dalys būtų atsikimšę burnas ir nusijuokę choru. Man palengvėjo.