Ledo lytys

Ledą, rodės, jau atleido. Bet sniegas nesiruošė trauktis. Visa kalva buvo padengta storu, kiek pilkšvoku, sniego sluoksniu. Keliukas, didžia dalimi apsivijęs kalvą, juodavo. Nors kartkartėmis, ypač paryčiais, tame juodume galėjai matyti besimėtančius ledo-sniego gabalus.

– Einam keliu, – pasakė Tanas, pamatęs, kad trauksiu tiesiai per kalvą.
– Per kalvą greičiau, Ta, greičiau! – įtempusi klausą, girdėjau ledo lyčių girgždėjimą.

Žengiam į sniegą – tekšt tekšt. Kalvos papėdėje. Tanas ir aš.
Sniegas, paviršiuje atrodęs pilnavertis, gūžėsi po mūsų kaliošėliais. Šaltis smelkia per gumą. Pasilenkiu arčiau: tvirtas ledinių lašelių sluoksnis, po juo – sniegas, sumišęs su vandeniu. Tekšt.


Ant kalvos atsigręžiu į Taną. Jo akys pamažu merkiasi, kvėpavimas gilus.

– Tanai, norėsi, išmokysiu plaukti? – tikiu juo, tikiu tuo, ko klausiu.
– Aš moku, bet neplauksiu, – atsimerkia jo didelės akys.
– Palauksi ant kranto, Ta?
– Palauksiu, tavęs palauksiu, – delnais suima mano ausis, – ausys jau šaltos, eime, – sako.
Nusipurtau jo rankas, akimirką negirdžiu, kaip ošia ledai.


Ežeras ošia. Ir miškas. Ošimas palengva stelbia ledų traškesį. Skilo didelės ledo lytys, vis mažiau smėlėto kranto, kasdien vis mažiau – liko siauras ruoželis. Ledas veržiasi ant smėlio.

– Šok ant šitos!! – šaukiu, atbėgus prie teliūskuojančio vandens. Grūdasi ledo lytys.

Tanas užšoka ant vienos lyties. Ji krante, kone visa ant smėlio, visai prie karklynų, vieną jos pusę skalauja vanduo. Slidi lytis. Tanas vos laikosi – viena puse nusileidus į ežerą, kita pakilus, smėlis po ja.

– Nepaslysk!! – perspėja Tanas.
Nuo lyties ant lyties šoku. Slidu, vos neįvirstu į vandenį – batai guminiai.


***

Vis prisimenu jį. Paruošęs mūsų dviratį, bėga zuikio kepurės. „Nereikia, Tanai, – šaukiu, – nereikia! “
Galop pasineriu į karštą vonią. Dygliukai po oda.

Žadėjai palaukti, kol plauksiu, Tanai. Lauk.