aklas.

Koks grožis lapų rudenį
Ir bjaurumas pūliuojančios žemės.
Virpančio oro sklidinas peizažas
Gausus audringų vėjų maišto.

Akli šlavėjai renka svajones nuo apnuoginto klevo,
Dangūs ašaromis drėksta nuolatos.
Senamiesčio rūdijantys stogai
Pamiršta teisę rudenį pajusti.

Pulsuojančios pasąmonės gelmėj
Tesugebam surasti slaptą, laiko nepaliestą
Gyvenimą, kurį vaidinome
Žiemai prieš užklumpant. Pernai.


Sustok! Prieš tavo pėdas aklas ruduo,
Gluosniai neviltimi alsuoja.
Užsimerk.
Juk nenori mirties rudenį?